Malonus greipfruto kartėsis
Šį karstelėjusį vaisių žinome turbūt visi, nors, palyginti su kitais citrusiniais, tai jauna kultūra, su kuria europiečiai susipažino tik XIX a. pabaigoje. Dabar greipfrutai populiarūs visame pasaulyje: daug jų auginama Izraelyje, Graikijoje, Ispanijoje bei visoje Pietų Amerikoje.
Greipfrutų minkštimas būna oranžinis, gelsvas, rožinis ar net raudonas (pastarieji saldesni). Nuostabus aromatas, apelsinus primenantis saldumas ir maloni citrininė rūgštelė su karčiųjų medžiagų prieskoniu greipfrutus pavertė vienu iš mėgstamiausių citrusinių vaisių.
Greipfrutai tinka beveik visoms vaisių salotoms bei įvairiems desertams, o jų sultimis galima pagerinti nearomatingų vaisių sultis.
Greipfrutai — vertingas dietinis bei vaistinis produktas. Šiuose vaisiuose susikaupia nemažas vitamino C kiekis, gausu įvairių organinių rūgščių bei mineralinių druskų. Be to, greipfrutuose nemažai bioflavonoidų, padidinančių vitamino C aktyvumą, folio rūgšties, skatinančios ląstelių augimą bei jų atsistatymą, todėl jų turėtų daugiau valgyti vaikai ir paaugliai.
Net tradicinės medicinos specialistai pataria daugiau jų vartoti esant venų išsiplėtimui ar susidarius hemorojiniams mazgams. Greipfrutai vertinami ir todėl, kad jie skatina hormonų sekreciją, stiprina imuninę sistemą, saugo nuo infekcinių ligų bei labai nepageidautinų peršalimo komplikacijų, valo žarnyną, stabilizuoja jo mikroflorą, aktyvina medžiagų apykaitą ląstelėse, kas labai svarbu turintiems antsvorį. Ištirta, kad greipfrutai mažina kraujospūdį, gerina funkcinį kepenų darbą, kelia organizmo tonusą ir mažina nuovargį. Tačiau nepatartina gerti jų sulčių ar valgyti vaisių, kai ėda rėmuo — šis negalavimas gali paūmėti.
Greipfrutai tinka beveik visoms vaisių salotoms bei įvairiems desertams, o jų sultimis galima pagerinti nearomatingų vaisių sultis. Greipfrutai išsilaiko neprarasdami savo maistinės vertės ir skoninių savybių ilgiau už kitus citrusus, tačiau juos reikia laikyti tamsoje (bet ne šaldytuve), o lupti tik prieš pat vartojimą. Greipfrutai – puikus priedas prie žuvies, jūros gėrybių, kepenėlių ar baltos mėsos. Lašišos ar upėtakio skonis bus nepakartojamas, jei prieš kepant žuvis bent pusvalandį bus marinuojama greipfrutų sultyse.
Broliukas milžinas
Taip galėtume pavadinti vaisių, kurio populiarumas didėja ne dienomis, o valandomis. Tai didysis greipfrutas (pomelo). Mūsų parduotuvių lentynose jie pasirodo jau ne pirmus metus, ir vis daugiau žmonių pajunta šio vaisiaus žavesį.
Augalas, ant kurio užauga šie vaisiai milžinai, sveriantys du ir daugiau kilogramų, vadinamas didžiuoju citrinmedžiu. Toks medis užauga net iki 5-10 metrų aukščio ir optimaliomis tropikų ar subtropikų sąlygomis žydi ir dera ištisus metus. Jo apvalūs ir kriaušės formos vaisiai — tai antri pagal stambumą (po citrono) citrusų vaisiai. Didžiojo greipfruto minkštimas — traškus, sultingas, turintis gero vyno rūgštelės, tačiau kiek salstelėjęs, su nežymiu kartumo prieskoniu.
Vaisiuose yra vitamino C, karotino, fitoncidų, turinčių antimikrobinių savybių, eterinių aliejų, gerinančių apetitą bei kitų medžiagų, kuriomis pasižymi jo mažesnis giminaitis.
Didžiojo greipfruto tėvyne laikomas Malajų salynas. Čia ir dabar galima rasti laukinių didžiojo greipfruto formų. Sėkmingai auginamas Indijoje, Pietų, Pietryčių bei Rytų Azijoje.
Žalioji citrina
Anksčiau žalioji citrina buvo žinoma dabar kalbininkų sukritikuotu pavadinimu „laimas“. Tačiau dėl to puikios šio vaisiaus savybės tikrai nepakito. Žaliosios citrinos auga ant rūgščiavaisio citrinmedžio — neaukšto šilumą mėgstančio medelio, truputį mažiau paplitusio už kitus rūtinių šeimos citrusinius augalus.
Žaliosios citrinos tiek skoniu, tiek ir išvaizda panašios į mums įprastas citrinas, tačiau jos sultingesnės, aromatingesnės ir, ko gero, rūgštesnės nei įprastos.
Šis augalas kilo iš Pietryčių Azijos, na, o vėliau pateko į Europą, Vakarų Indiją, Meksiką, Floridą ir kitus tropinius regionus. Dabar kultivuojamas daugelyje tropinių ir subtropinių valstybių — JAV, Egipte ir kitur.
Žaliosios citrinos tiek skoniu, tiek ir išvaizda panašios į mums įprastas citrinas, tačiau jos sultingesnės, aromatingesnės ir, ko gero, rūgštesnės nei įprastos. Šių citrinų odelė plonesnė, žalia arba gelsvai žalia.
Dar mažiau žinomas kitas žaliosios citrinos porūšis, paprastai vadinamas limeta. Šis vaisius išvaizda primena citriną, tačiau yra saldesnis, sultingesnis ir labai malonaus aromato. Limetos tinka įvairiems konservams ir gėrimams gaminti.
Visos žaliosios citrinos labai maistingos ir vitaminingos. Vitamino C jose yra daugiau nei paprastose citrinose, be to, yra nemažai medžiagų, turinčių antibakterinį poveikį bei įvairių eterinių aliejų, žadinančių apetitą. Šie vaisiai gali būti naudojami kraujo spaudimui mažinti, jie padeda sureguliuoti kūno svorį, gerai veikia sergant depresija, apskritai padeda atsikratyti blogos savijautos.
Žaliųjų citrinų panaudojimas beveik niekuo nesiskiria nuo mums įprastų citrinų: iš jų gaminama citrinų rūgštis, jomis parūgštinami ir aromatizuojami įvairūs patiekalai bei gėrimai. Iš neprinokusių vaisių gaunamas eterinis aliejus.
Naujųjų metų simbolis
Kinkanas — tai dekoratyvus, visada žaliuojantis krūmas arba medelis tamsiai žaliais lapais. Jo vaisiai — tai patys mažiausi citrusiniai vaisiukai. Jie apkimba kinkano medelį ovaliais arba apvaliais ryškiai oranžiniais labai malonaus aromato citrusiukais, kurių diametras siekia vos 1-2 cm. Kinkano vaisių odelė būna labai plona, lygi ir saldi, todėl jie valgomi su odele. Pats vaisiaus minkštimas yra saldžiarūgštis, tačiau tiek jis, tiek viduje esančios sėklos turi šiek tiek gleivinę sutraukiantį aitroką eterinių aliejų prieskonį.
Augalas kilęs iš Kinijos ir Japonijos, kur ir šiuo metu plačiai auginamas. Čia kinkanas simbolizuoja turtą, auksą ir prabangą. Rytų kultūroje kinkanas ir persikas yra laikomi laimingų Naujųjų metų simboliais, todėl jų visuomet yra ant naujamečio stalo.
Kinkano vaisiuose kaupiasi nemažai angliavandenių, vitamino C, karotino, kalio druskų ir kitų vertingų medžiagų. Bioaktyvios medžiagos, esančios kinkanuose, padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, peršalus palengvina kosulį, padeda reguliuoti svorį.
