„Visų pirma, mūsų krašte nebuvo galimybių turėti labai plačius, gerus laukus. Laukai dažniausiai būdavo tarp pelkių, upelių, miškelių, tad intensyvią žemdirbystę vystyti čia nebūtų lengva. Be to, vargu ar pačios valstiečių bendruomenės būtų tai dariusios – plačius laukus prakirsti ir išvalyti galėdavo nebent bajorai. Tai reiškia, kad duona ilgą laiką ant lietuvių stalo nebuvo pagrindinis patiekalas“, – aiškina istorikas.
Anot jo, Lietuvoje vyravo dūminės pirkios, o kol ugniakuras buvo atviras, miltus galėjo naudoti tik paplotėliams kepti ar putrai virti – taip ir atrodė pirmoji lietuviška duona.
Įprastas duonos kepalas iškeptas tik tuomet, kai atsirado uždaros krosnys – X–XI amžiuose. Ir tik XVI a. pirmoje pusėje, įvykus Valakų reformai, duona tapo pagrindiniu maistu.
