Pasak „Time“, čia įsikūrę per penkis tūkstančius verslo įmonių, kurios užsiima nereikalingų elektroninių atliekų perdirbimu. Remiantis vietos internetinėmis svetainėmis, čia perdirbama ir išrenkama per pusantro milijonų svarų nebereikalingų kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų elektroninių prietaisų per metus.
Šioje keistoje pramonėje dirba dešimtys tūkstančių žmonių, dauguma kurių turi savo asmenines, šeimos dirbtuves. Taip vadinamos „e-atliekos“ pasitarnauja kaip aukso, vario ir kitų metalų, randamų prietaisuose, šaltinis.
Dauguma atliekų, likusių „po darbo“, o ypatingai pelenai likę sudeginus anglį, išmetami į miesto upelius ir kanalus, tokiu būdu užteršiant ir šulinių vandenį.
Beveik 80 proc. visos nereikalingos elektronikos atkeliauja iš užsienio, daugumoje iš JAV. Guyiu ir tokios vietos kaip ši, esančios Indijoje bei Aftrikos valstybėse, tiesiog klęsti, nes šiose valstybėse kur kas pigiau atsikratyti nereikalinga elektronika, nei taip vadinamose išsivysčiusiose valstybėse, kur privalu paisyti griežtų saugumo reikalavimų.
Remiantis paties miesto internetine svetaine, e-atliekų verslas miestui per metus atneša apie 75 milijonus JAV dolerių per metus. Atliekos yra išrinkinėjamos, kaitinamos, gręžiamos ir kitaip apdorojamos norint atskirti brangius metalus nuo likusios prietaiso dalies. Dažniausiai visa tai daroma nepaisant saugumo reikalavimų, o tuo užsiimančiose kompanijose dirba visi – nuo vaikų iki senolių.
Sveikatos apsaugos tarnybos neabejoja, kad vietos gyventojai, ir ypač vaikai jau dabar kenčia nuo stipraus apsinuodijimo švinu. Mieste užregistruojama daugiausia vėžį sukeliančių dioksinų ir didžiulis kiekis persileidimų.
