Klaipėdoje liepos 8-10 d. vykstančiame tatuiruočių festivalyje „Memel Tattoo Convention“ dalyvauja daugiau nei 100 tatuiruočių meistrų iš 17 šalių. Visi jie – išskirtiniai, tačiau nepastebėti tarp jų Giedriaus neįmanoma. Pirmiausia dėl savito stiliaus: jis vilki tik natūralių medžiagų rūbus; taip pat papuošalų, kurie turi simbolinę reikšmę.
Būtent simboliais ir apskritai etnografija tatuiruočių meistras domisi pastaruosius dešimt metų. Studijoje „Angis Tattoo“ jis savo klientams daro magišką reikšmę turinčias tatuiruotes.
Keliavo mokytis pas vietinius
Norėdamas gauti tikrų žinių apie senovinius tatuiravimo būdus ir simbolinę tatuiruočių reikšmę, lietuvis neapsiribojo tik „Youtube“ vaizdeliais. Jis nuolat keliauja į tas vietas, kur iki šiol tatuiruojama naudojant senąsias technikas. Taip jis buvo atsidūręs Borneo salose, Tailande ir kitur, kur gyvendamas pas vietinius sėmėsi žinių. O vėliau pritaikė savo darbe.
Tatuiravimą rankiniu būdu su bambuku (angl. tapping; hand poking) Giedrius pademonstravo tatuiruočių festivalio lankytojams ir svečiams – savo bičiuliui ant saulės rezginio ištatuiravo lietuvišką svastiką.
„Tikrai neskaudėjo daugiau nei tatuiruojant įprastai“, – po procedūros sakė jai pasiryžęs tatuiruočių meistro Giedriaus bičiulis Teisius.
Ornamentai – bendravimo būdas
Paklaustas, kur išmoko tatuiruoti adata, nenaudojant elektros, Giedrius šypteli: vietoje, t.y. pas vietinius indėnus.
„Visos gentys, kurios tatuiruojasi turi savo technikas. Prieš dešimt metų pradėjau domėtis etnografija ir tomis gentimis, kurios turi įvairiausių priėjimų prie tatuiravimo: tatuiruoja veidus, krūtines, kojas. Pastebėjau, kad kiekviena tauta ar gentis naudoja skirtingą techniką. Pradėjau lankyti šitas gentis ir pritaikyti jų patirtį sau: iš Borneo „pasiėmiau“ bambukinius pagaliukus (būtent jais Giedrius ir atliko „kalimą“ (tappingą) Klaipėdoje vykstančiame festivalyje – aut. past.), vietoje adatos ten buvo naudojamas žuvies kaulas arba žmogaus kaulo atplaiša. Žinoma, dabar nebe. Tai buvo senais laikais, kai vyko galvų medžiojimas. Amazonės džiunglėse tatuiruotes vietiniai darė su spygliais. Tailande – su bambukine atplaiša.
Aš visa tai pritaikiau prie savo rankų ir padariau bendrą technologinį sprendimą: tatuiruotės linijas piešiu skandinavams įprastu būdu, o pačiam užpildymui dažais naudoju iš Borneo salų parsivežtą techniką“, – pasakojo tatuiruočių meistras.
Pasak jo, nepaisant skirtingų kultūrų, problemų, norint patekti ir pasimokyti tradicinių tatuiravimo technikų Indonezijoje, Tailande ir kitur, kur lankėsi Giedrius, jis nepatyrė: „Esu socialus žmogus. Visur galiu prisitaikyti ir su visais susidraugauti“.
Buvo ar ne lietuviškos tatuiruotės?
Giedrius pasakojo, kad pradėjęs domėtis etnografija, netrukus suprato, kad anksčiau tatuiruotes darėsi praktiškai visas pasaulis.
Archeologai yra prikapstę visokiausių kaulų ir gelžgaliukų, kurių paskirties nežino. Kai apsilankiau muziejuje, pamačiau juos, supratau, kad galėjo būti ir tatuiravimo instrumentai.
„Vienintelė juodoji skylė yra Lietuva. Aplink mus gyvenusios visos tautos turėjo tatuiruotes – yra išlikę istoriniai aprašai, simboliai, tradicijos. Tik apie Lietuvą nėra. Pradėjau kapstyti įvairiausias vietas.
Pradėjau nuo vardų, pavadinimų. Man kilo tam tikrų asociacijų su tatuiruotėmis. Pavyzdžiui, vardas Margiris: visi sako, kad jo kilmė susijusi su „giria“, „mirtimi“, „maru“. O aš galvoju: kodėl ne „margumu“?“, – kalbėjo tatuiruočių meistras.
Dar daugiau minčių jam sukėlė archeologiniai radiniai, kurių paskirties specialistai iki šiol negali įvardinti: tai įvairūs smailūs, siuvimo adatas primenantys daiktai.
Giedrius įsitikinęs: dėl to, kad nėra išlikę jokių duomenų apie tatuiravimo tradicijas Lietuvoje, kalta krikščionybė.
„Jie degino ne tik pagoniškus koplytstulpius ir skandino pelkėse dievukus, bet ir visą istoriją pakeitė. Bažnyčia ištrynė viską“, – kalbėjo tatuiruočių meistras.
Savo darbą padarė ir Tarybų Sąjungos valdžia, kada tatuiruotės buvo uždraustos.
„1000 metų patirties, o praktiškai viskas užmiršta“, – apgailestavo pašnekovas.
Savo studijoje „Angis Tatttoo“ Giedrius bando atkurti lietuviškas tatuiruotes – čia atėję žmonės žino, jog galės pasidaryti ypatingą, simbolinę ir mitologinę reikšmę turinčią tatuiruotę.
„Taip, mes (studijoje – aut. past.) sureikšminame tatuiruotę. Tai tie žmonės, kurie nori reikšmingos tatuiruotės, savo likimo, jie kreipiasi pas mus. Mes bet ko nedarome ir ne bet kam. Aš visada prieš darydamas tatuiruotę paklausiu žmogaus, ko jam trūksta iki pilnos laimės. Šitas klausimas man labai svarbus. Pagal tą atsakymą vaizduotėje gimsta tatuiruotės eskizas“, – pasakojo Giedrius.
Anot jo, dabar tatuiruotės yra mada, o anksčiau (ir dabar kai kuriose gentyse) tai vis dar bendravimo būdas – per simbolius, net ir nemokėdami kalbos žmonės suprasdavo, koks tatuiruotes turinčio žmogaus statusas (vadas, karys ar kt.), iš kurios jis genties ir panašiai.
Tatuiruočių meistras atkreipė dėmesį, kad kiekvienas, prieš darydamas tatuiruotę, turėtų išsiaiškinti jos prasmę. Ir neapsiriboti paviršutiniškomis žiniomis bei ieškoti gelmės. Pavyzdžiui, tatuiruočių festivalyje Klaipėdoje Giedriaus draugui padaryta lietuviška svastika turi net kelias reikšmes: ji simbolizuoja dinamiką, saulę, apsaugą. O lietuvių mitologijoje svastika siejama su Perkūnu. Taigi, tokią tatuiruotę „nešioti“ gali tikrai ne kiekvienas.
