Sekmadienį sostinėje vykusiame seminare „Meilės filosofija, chemija ir psichologija“ filosofas S.Jankauskas nusprendė paerzinti gausiai susirinkusius klausytojus pasakydamas, kad meilė nėra jausmas, kaip įprasta manyti.
Į krūvos merginų bei moterų ir saujelės vaikinų išsprogdintas akis ir pakeltą antakį filosofas atsakė: „Turbūt psichologai pasipiktins. Ir jūs pasipiktinti turėtumėte. Jeigu meilė būtų jausmas, paprašyčiau susieti ją su kokiu nors žinomu jausmu. Džiaugsmas? Bet ir liūdesys būna, ir skausmas, ir malonumas. Galima būtų daug vardyti, bet juk tie jausmai juntami ne tik mylint. Joks jausmas nėra taip susietas su meile, kad jį tik vienintelei meilei būtų galima priskirti. Taigi tarp meilės ir kokio nors jausmo nėra ryšio. Jeigu meilei nebūtinas ryšys su jausmu, o jausmai yra atsitiktiniai, tai meilė nėra jausmas.“
S.Jankauskas teigė, kad ne mes turime meilę, o ji mus turi: panorėję negalime jos prisišaukti, kaip ir atsisakyti, jei palieka mylimas žmogus. Su jausmais – atvirkščiai: mes juos turime, t. y. jie tūno mumyse. Taigi jausmai yra meilės turinys, bet ne pati meilė.
„Jei meilė nėra jausmas, tai, galbūt, kaip galvotų net Platonas, meilė yra pažinimas? Tokia idėja gana patraukli, nes mylėdami tikrai pažįstame: gauname anksčiau neturėtos patirties, pažįstame, kaip mums atrodo, kitą žmogų. Atrodytų, kad meilė yra labai geras būdas pažinti pasaulį. Tačiau pažinimas yra susijęs su mąstymu, kuris yra logiškas. Vadinasi, mąstydami mes negalime niekur anapus žengti“, – šypsodamasis tęsė filosofinius išvedžiojimus S.Jankauskas.
Jis priėjo prie išvados, kad neįmanoma tikrai pažinti kito, nes kitas žmogus, kad ir koks atlapaširdis bebūtų, vis dėlto yra uždaras ir neprieinamas. Mums tik atrodo, kad žmogų pažįstame, tačiau, kaip perspėja filosofas, tai gali būti kliūtis tikrai meilei. Turime suvokti, kad neįmanoma nieko iki galo pažinti ir tai, kaip mes įsivaizduojame žmogų, kalbant apie jo būdo bruožus, mąstymą, nebūtinai yra tiesa.
„Meilė yra santykis su kitu, o pažinimas – santykis su savimi, tad meilė nėra pažinimas“, – apibendrino S.Jankauskas.
Skaitytojai tikriausiai nekantrauja sužinoti, kas tuomet yra meilė?
„Meilė yra metafizinis, metapsichinis dalykas. T. y. nei fiziniai, nei psichiniai dalykai, o kažkas visai kita, – ne ką aiškesnį atsakymą davė filosofas. – Tai nuspėti galima iš to, kad meilė – santykis su kitu, kurio niekaip negalime aprėpti savo mąstymu ar dar kuo nors. Kitas žmogus meilėje traktuojamas kaip paslaptis. Paslaptis traukia, dėl to tie santykiai ir yra. Ir jie tęsiasi tol, kol kitas asmuo atrodo kaip paslaptis.“
Šiaip viskas pasaulyje yra paslaptis, tačiau mes linkę tai supaprastinti, nes sunku gyventi paslaptingame pasaulyje.
S.Jankauskas atskleidė, kad pavargę traktuoti mylimą žmogų kaip paslaptį, mes ją neva įmename ir supaprastiname žmogų kaip ką nors, apie ką patys galvojame, kas mums patiems pažįstama: „Šiaip viskas pasaulyje yra paslaptis, tačiau mes linkę tai supaprastinti, nes sunku gyventi paslaptingame pasaulyje.“
Filosofas pasakojo, kad dėl tos priežasties, jog meilė susijusi su paslaptimi, sunku meilę apibrėžti ar apie ją kalbėti. Anot S.Jankausko, apie meilę geriausiai kalba tie, kurie moka vaizdžiai kalbėti apie nematomus dalykus. Tai poetai, kurie kuria eiles metaforomis.
S.Jankauskas papasakojo, kad mums reikia žmogaus, nes ontologiškai esame visiškai pasmerkti vienatvei, todėl kartais jaučiamės vieniši, net nebūdami vieni. Net didžiulėje minioje galime jaustis vienui vieni.
Kodėl? Nes negalime kitiems žmonėms parodyti, ką jaučiame, galime tik apie tai bandyti kalbėti, bet kartais jokiais žodžiais nepavyksta perteikti emocijos. Tas pats – su mintimis, kurių parodyti ir aiškiai perteikti nepavyksta, nors norisi.
Iš kitos pusės, esame socialūs, nes nuo vaikystės buvome „išdresiruoti“ veikti žmogiškai ir tarpome socialume. Ir tie du poliai – vienatvė ir socialumas – provokuoja kažkaip juos suderinti. Iš to atsiranda poreikis meilei. Socialinė prigimtis provokuoja mūsų vienatvę uždengti socialiniu santykiu.
Filosofas pateikė įdomų pavyzdį: tarkime, Dievas mums siunčia karvelį (nesupraskite pažodžiui). Dėl to, kad esame intencionalios būtybės, tame karvelyje galime išvysti labai įvairius dalykus: paprastą karvelį; keptą žąsį (jei labai išalkę) ar tobulybę. Tai, kad kažkokį žmogų regime kaip tobulybę, nereiškia, kad jis toks ir yra.
„Tiesiog vienatvė mus taip užpjovė (galime to net nesuvokti) ir tas meilės alkis yra stiprus, kad pamatas išlenda į paviršių. Dievas suteikia malonę – siunčia karvelį, o mes pamatome jame angelą su sparnais – t. y. gražų tobulą žmogų. Šis reiškinys vadinamas meile“, – vaizdžiai apibūdino S.Jankauskas.
Filosofo manymu, tai, ką pamatome „karvelyje“, priklauso nuo mūsų būsenos.
Pamatytas grožis gali „išjungti“ kasdienius interesus. Tas pats nutinka pamačius gražų žmogų – jis pakylėja mus virš kasdienybės, tampame lengvi ir galime artėti prie to gražaus žmogaus.
Filosofas pasakojo, kad mūsų vertybės įdiegiamos vaikystėje, jos priklauso nuo aplinkos ir santykio su artimaisiais. Turimos vertybės veikia mąstymą. Vedami savų vertybių kryptimi kitą žmogų galime matyti kaip tobulą, jei jis atitinka vertybines nuostatas. Subtiliai stebėdami žmogų, jo reakciją, galime iškamantinėti ir suvokti, ar jis atitinka tas vertybes.
Tarkim, paklausiame, ar jis matė kokį nors filmą. „Puikus filmas“, – atsako mūsų meilės objektas. „Fantastiškas!“ – apsidžiaugę, kad atradome kažką bendro, priduriame.
„Tokiu būdu bendraudami „apsičiupinėjame“ savo vertybines nuostatas. Kuo daugiau sąlyčio taškų atrandame, tuo žmogus atrodo nuostabesnis. Įsteigiamas tarpusavio ryšys ir žmonės vienas kitame projektuoja idealą. Meilė yra įsipareigojimas žmogui dėl to idealo. Dėl jo jaučiame atsakomybę už kitą žmogų. Taigi pati meilė yra atsakomybė už kitą žmogų“, – įdomių minčių pažėrė S.Jankauskas.
Atsakomybė daro žmogų vieninteliu pasaulyje, daro jį autentišką ir dėl to ta meilė taip traukia.
Žmogus tampa atsakingas už tą, kurio negalima temizuoti, kuris yra paslaptis, mylėdamas žmogus yra už jį atsakingas.
Ta atsakomybė, anot filosofo, realizuoja labai svarbų dalyką – visiškai autentiški galime būti tik atsakydami už kitą žmogų, kadangi esame nepakeičiami.
Mylėdami žmogų ir būdami už jį atsakingi žinome, kad niekas kitas negali būti toks atsakingas kaip mes.
„Ta atsakomybė daro žmogų vieninteliu pasaulyje, daro jį autentišką ir dėl to ta meilė taip traukia“, – šypsodamasis reziumavo S.Jankauskas.
