Nicklas Bergmanas turi dvidešimties metų patirtį kaip verslininkas ir investuotojas, daugiausiai dėmesio skiriantis naujausioms technologijoms – tinklo paslaugoms, nanotechnologijoms, kompiuterių technikai, naujų medžiagų vystymui ir šiuolaikinėms meno formoms.
Jis taip pat bendradarbiauja su Vašingtone įsikūrusia „TechCast“ idėjų kalve (angl. think tank), kurioje bando suprasti, kur mes einame ir ar visuomenė bus pajėgi susitvarkyti su artėjančia technologijų revoliucija.
Jis prisideda bendradarbiauja su Lundo universitetu (Švedija) tyrimų srityje.
– 20 metų buvote verslininku ir serijiniu investuotoju. Kas privertė susidomėti futurizmu?
– Sunku būtų tiksliai atsakyti. Esu labai smalsus ir daugiau ar mažiau visada domėjausi ateitimi – tai dalis mano gyvenimo būdo. Žinoma, jaunystėje labiau patiko mokslinė fantastika. Ir dabar ji man įdomi, tačiau kaip investuotojas į šiuolaikines technologijas tiesiog privalau žinoti, kas mūsų laukia ateityje.
Per kelis artimiausius dešimtmečius visuomenė ir verslas patirs skausmingą bei iššūkių kupiną transformaciją, kurios priežastis bus nuolat atsirandančios naujos technologijos.
Juk per kelis artimiausius dešimtmečius visuomenė ir verslas patirs skausmingą bei iššūkių kupiną transformaciją, kurios priežastis bus nuolat atsirandančios naujos technologijos.
Automatizuojant pačias įvairiausias gamybos ir paslaugų sritis, didės bedarbystė, o išaugusi gyvenimo trukmė pridės dar daugiau spaudimo, sprendžiant asmeninės karjeros klausimus.
Be to, lengvas genetinės informacijos išsiaiškinimas užduos klausimų apie tai, ką norime žinoti patys apie save ir kuo norime dalintis su kitais. Visa tai yra gyvybiškai svarbu, kai reikia daryti strateginius verslo sprendimus – tiek trumpalaikius, tiek ir ilgalaikius.
– Esate idėjų kalvės „TechCast“ Vašingtone patarėjas. Su kokiais projektais dirbate?
– Ši idėjų kalvė vienija apie 100 žmonių iš viso pasaulio, kurie kartu bando nuspėti būsimus technologijų pritaikymus ir kokią įtaką jie mums turės. Šiuo metu dirbu su keliais projektais, kurių tikslas yra jau buvusių prognozių atnaujinimas. Taip pat neseniai dalyvavau „TechCast“ susitikime, o liepos pabaigoje skaičiau pranešimą kasmetinėje „World Future Society“ draugijos konferencijoje San Franciske.
– Papasakokite apie bendradarbiavimą su Lundo universitetu.
– Įsidarbinau universitete kiek netikėtai. Vakarieniavau su jo profesoriumi, kuris taip pat yra vienos bendrovės iš mano investicijų portfelio klientas. Jis ketino įgyvendinti didelį tyrimų projektą ir suprato, kad universitete trūksta specialistų, gerai suvokiančių visuomeninį ir verslo diskursą.
Profesorius pasidalino su manimi savo idėjomis ir aš sutikau padėti. Mano dalis šiame tyrimų projekte yra santykio tarp technologijų ir technologinio vystymosi aiškinimasis. Taip pat nagrinėju daugialypės terpės technologijų poveikį verslui per artimiausius 5-10 metų.
Daug medžiagos, kurią renku, bus publikuota ir mano būsimoje knygoje „Kaip išgyventi techaudrą: strategija technologinio neapibrėžtumo laikams“ (angl. Surviving the Techstorm – Strategy in Times of Technological Uncertainty). Mane taip pat pakvietė skaityti paskaitų ir vystome idėjas, kaip monetizuoti universiteto tyrimo rezultatus.
– Nagrinėjate šiuolaikinių technologijų etikos klausimus, kalbate apie tai, ką turėtume leisti technologijoms daryti. Argi tam neužtenka dar kadaise rašytojo Isaaco Azimovo suformuluotų trijų dėsnių, tapusių robotų moralės kodeksu?
– Ateityje jų tikrai nebeužteks. Iki šiol dauguma technologijų buvo palankios ir naudingos žmonijai. Žinoma, yra akivaizdžios išimtys, kaip branduolinis ginklas.
Technologijoms tobulėjant, jos pasieks potencialą, kuris smarkiai lenkia mūsų vaizduotę.
Technologijoms tobulėjant, jos pasieks potencialą, kuris smarkiai lenkia mūsų vaizduotę.
Mes sulauksime ne tik labai įdomių galimybių, bet ir baisių, pavojingų technologijų, kurios kels pavojų mūsų egzistencijai. Todėl privalome kalbėti apie tai, ką mes galime leisti technologijoms daryti.
Kaip asmenybės, mes visi privalome turėti nuomonę ir netoleruoti, ką mokslininkai ar, neduok Dieve, politikai nuspręs už mus.
– Būsimoje savo knygoje cituojate Annos S.Stephens romaną „Prarastos brangenybės“ (angl. Lost Jewels), parašytą XIX amžiaus viduryje: „Pasaulis yra per didelis ir per greitas. Per daug veiksmo, per daug karų, nusikaltimų, atsitikimų, staigmenų ir nuostabų... Žmogaus prigimtis negali tiek daug pakelti. Viskas turėtų bent kiek sustoti“. Kodėl ši citata? Ar sutinkate su ja?
– Įdėjau ją ne todėl, kad sutinku. Man pasirodė labai įdomu tai, kad jau prieš daugiau nei 150 metų žmonės jautėsi persisotinę informacija ir naujomis technologijomis. Manau, yra labai svarbu suprasti, kad mes niekada negalėsime pavyti ar netgi žengti koja kojon su technologijomis. Turėtume susitaikyti su faktu, kad neapibrėžtumas yra visiškai normalu. Nereikėtų ir visko ignoruoti.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, prieš kokio lygio neapibrėžtumą šiuo metu stovime ir kiek galime pakelti. Tuomet nuspręsti, ar norisi patiems formuoti ateitį, ar likti nuošaliau, bet vis tiek nuolat pasirengusiems prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, ir pagal tai planuoti savo veiksmus.
– Taip pat keliate klausimą, ar mes esame pasiruošę tam, kas mūsų laukia ateityje. Ar turite trumpą atsakymą į šį klausimą?
– Mes nesame pasiruošę, bent jau kaip visuomenė. Ateityje paties žmogaus sąvoka bus apibrėžta iš naujo, o mūsų visuomenė, jos teisinė ir mokesčių sistema, nėra sukurta būsimai tikrovei.
– Kaip serijinis investuotojas, jeigu turėtumėte neribotus finansinius resursus, į ką investuotumėte šią minutę?
– Dirbtinį intelektą.
– Kokia paskutinė inovacija visiškai jus pritrenkė?
– Žmogui biologiškai pritaikytas procesorius, pagamintas iš raumenų ląstelių. Organinis kompiuteris pačia natūraliausia forma.
Nicklas Bergmanas spalio 1 d. skaitys pranešimą konferencijoje „ISM FUTURITY“. Daugiau informacijos – čia.
