Išties, daugeliui lietuvių sąvoka „gėjų manifestas“ kelia baimę. Ar toks tekstas iš tikrųjų egzistuoja? Faktai sako – taip, tačiau gimė jis kaip satyra, kurią daug skaitytojų suprato ne taip, kaip tikėtasi.
Tekstas, dabar dažnai vadinamas „Gėjų manifestu“, pirmą kartą kaip esė buvo išspausdintas JAV miesto Bostono homoseksualų bendruomenės savaitraščio „Gėjų bendruomenės naujienos“ („Gay Community News“) 1987 m. balandžio 15–21 d. numeryje, skaitytojų laiškų rubrikoje. Esė žurnalui atsiuntė Michaelas Swiftas – paprastas žurnalo skaitytojas, norėjęs išsakyti savo mintis. Originalus jos pavadinimas buvo „Gėjų revoliucionierius“ („Gay Revoliutionary“).
Didžioji esė dalis tikrai gali šokiruoti. Jo autorius negailestingai fantazuoja, kaip homoseksualai užvaldys pasaulį. Tekste žadama infiltruoti homoseksualius asmenis į įvairias institucijas, grasinama heteroseksualiems asmenims, žadama suvilioti jų vaikus, kalbama apie tradicinės šeimos sunaikinimą, bažnyčių uždarymą, istorijos perrašymą taip, kad ši būtų palanki homoseksualams.
„Drebėkite, hetero kiaulės, kai mes pasirodysime jums be savo kaukių“ – taip grėsmingai baigiamas „Gėjų revoliucionierius“. Ar tai reiškia, kad iš tiesų reikia panikuoti, nes gėjai ketina užvaldyti pasaulį, tik neprotingai atsiskleidė per anksti? Anaiptol.
Daug ką paaiškina pats pirmas teksto sakinys, kurį dažnai praleidžia jį perspausdinantys leidiniai, bijantys gėjų apokalipsės.
„Ši esė yra nenormali, pamišėliška, tai tragiška, žiauri fantazija, vidinio pykčio proveržis, tai kūrinys apie tai, kaip prispaustieji desperatiškai svajoja tapti engėjais“ – taip skamba šis sakinys.
Kitaip tariant, M.Swiftas pats pabrėžia, kad į esė nereikia žiūrėti rimtai – tai tik jo vidinio pykčio prasiveržimas, giliausios jo mintys, nulemtos patiriamų sunkumų.
Tuo, kad tekstas yra tik satyra ir į jokią revoliuciją nekviečia, tikras buvo ir tuometinis „Gėjų bendruomenės naujienų“ redaktorius Michaelas Brodskis, nutaręs išspausdinti M.Swifto esė.
Jis laikraščiui „Houston Press“ 2015 m. pasakojo, kad beveik per trisdešimt metų nuo teksto pasirodymo į jį ne kartą kreipėsi žmonės, prašydami autoriaus kontaktų. Bet M.Brodskis negalėjo jiems padėti – M.Swiftas buvo tiesiog skaitytojas, atsiuntęs savo tekstą laišku ir nenurodęs kontaktų, jo M.Brodskis nepažinojo.
„Mes spausdindavome beveik viską, ką gaudavome“, – prisimena M.Brodskis. Jis sakė, kad jis ir kiti redaktoriai pagalvojo, kad „Gėjų revoliucionierius“ yra įdomus „politinio performanso pavyzdys“ ir nutarė jį spausdinti per daug apie tai nemąstydami.
„Mes supratome, kad tai satyra, ir niekam dėl to problemų nebuvo. Niekas net nekėlė klausimo: „O ką, jei žmonės viską supras ne taip?“, – sakė M.Bronskis.
„Gėjų manifestas“ plinta
Vis dėlto kai kurie žmonės suprato ne taip. Netrukus esė ėmė cituoti JAV krikščionių pamokslininkai, teigdami, kad ji – tai įrodymas, kad gėjai išties siekia užvaldyti pasaulį. Pirmasis sakinys, nurodantis satyrinę teksto prasmę, dažniausiai perspausdinant tekstą būdavo praleidžiamas. Pamažu „Gėjų manifestas“ didelei daliai religingų konservatyvių žmonių tapo gėjų sąmokslo egzistavimo įrodymu, nesigilinant į tikrąją šio teksto kilmę ir prasmę.
Tekstą citavo netgi „Kongreso ataskaita“ („Congressional Record“) – oficialus JAV valdžios leidinys, spausdinantis visų JAV parlamente vykstančių debatų stenogramas. Pirmasis sakinys taip pat buvo praleistas.
Ir dabar internete ieškant frazės „gėjų manifestas“ galima rasti gausybę nuorodų į tinklaraščius ir internetinius puslapius, kuriuose išspausdintas M.Swifto tekstas. Skaitytojai dažnai kviečiami patys nuspręsti, „ar tai satyra, ar tikrovė“.
Antidiskriminacinius įstatymus ar tos pačios lyties asmenų partnerysčių įteisinimą tokie puslapiai pateikia kaip įrodymą, kad „Gėjų manifestas“ yra tikras dokumentas, kuriame išsakomos pranašystės išties pildosi.
„Gėjų manifesto“ autoriaus beieškant
Ką „Gėjų manifesto“ autorius Michaelas Swiftas pats galvoja apie savo esė netikėtą išpopuliarėjimą? Niekas to nežino. Esama netgi abejojančių, ar toks M.Swiftas apskritai egzistavo: kai kas mano, kad tai yra tik gudriai pasirinktas pseudonimas. O jei ir egzistavo, greičiausiai jis seniai miręs.
Teoriją apie pseudonimą kursto faktas, kad M.Swifto pavardė sutampa su garsaus XVIII a. anglų rašytojo Jonathano Swifto, parašiusio „Guliverio keliones“, pavarde. Ir jų panašumai vien pavardžių sutapimu nesibaigia. J.Swiftas 1729 m. parašė esė „Kuklus pasiūlymas“, kuriame siūlė spręsti tuometinės Airijos ekonomines bėdas, priverčiant vargšus parduoti savo vaikus maistui. J.Swifto esė netgi buvo galima rasti patiekalų, kuriuos neva galima pagaminti iš vaikų, receptų.
Žinoma, iš tikrųjų J.Swiftas užsiimti kanibalizmu nesiūlė – jis savo „Kukliu pasiūlymu“ tiesiog norėjo atkreipti dėmesį į tragišką neturtingųjų padėtį visuomenėje ir į cinizmą, su kuriuo daugelis pasiturinčių britų tada žiūrėjo į skurdą. Dabar, praėjus 30 metų, J.Swifto esė vis dar yra laikomas klasikiniu satyros pavyzdžiu. Taip ir atsirado teorija, jog asmuo, parašęs „Gėjų revoliucionierių“, būtent Swifto pavarde prisistatyti nusprendė, taip norėdamas susieti save su britų rašytoju ir parodyti, kad jo tekstas yra tik satyra.
Vis dėlto esama ir įrodymų, kad asmuo Michaelo Swifto vardu ir pavarde išties gyveno. 1994 m. „Gėjų bendruomenės“ žurnalui buvo atsiųstas dar vienas tekstas, pasirašytas M.Swifto vardu – dabar jau eilėraštis.
Jis buvo atmestas, tačiau „Houston Press“ žurnalistai išsiaiškino, kad ant voko nurodytu adresu išties gyveno asmuo, vardu M.Swiftas. Tačiau jie taip pat atrado teismo įrašus, skelbiančius, kad šis asmuo 2000 m. mirė. Žurnalistams susisiekti su jo šeima nepavyko, tad nustatyti, ar būtent šis M.Swiftas parašė tiek daug triukšmo sukėlusį tekstą, nepavyko.
