Haroldas Hackettas jau du dešimtmečius mėto butelius su žinutėmis į Atlanto vandenyną, tikėdamasis susisiekti su kituose pasaulio kraštuose gyvenančiais žmonėmis.
Per tuos metus 58-erių H.Hackettas išsiuntė jau 4 800 butelių su žinutėmis iš Kanadoje esančios Princo Edvardo salos.
Kiekviename išsiųstame laiške jis prašydavo gavėjo atsakyti į jo išsiųstą žinutę paprastu paštu. Nuo 1996 metų jis gavo apie 3 tūkst. atsakymų iš įvairiose pasaulio vietose gyvenančių žmonių.
Pirmąją savo žinutę H.Hackettas į vandenyną išmetė žvejodamas. Ant paprasto popieriaus užrašęs savo vardą, adresą ir atsakymo prašymą, jis lapelį įdėjo į stiklinį Pepsi butelį. Tąkart jis sulaukė atsakymo, tuomet ir prasidėjo šis nepaprastas hobis.
„Aš niekada net sapnuose nesapnavau, kad sulauksiu šitiek daug atsakymų, – stebėjosi H.Hackettas. – Man tiesiog patinka bendrauti senamadišku būdu.“
Žinučių butelyje entuziastas šiu metu naudoja spanguolių ar apelsinų sulčių butelius, kurie plukdo šimtus jo fluorascencinėmis spalvomis išmargintų laiškų, kad šie būtų labiau pastebimi, buteliams pasiekus krantą.
„Paprastai aš gaunu išties daug įvairių atsakymų. Šiuo metu jau esu gavęs apie 150 kalėdinių atvirukų, įvairių suvenyrų, kalėdinių dovanų“, – pasakojo H.Hackettas.
Vis dėlto kiekvienas laiškas turi savo istoriją ir jie toli gražu nėra visi laimingi, anot žinučių butelyje entuziasto, pasitaikė ir liūdnų laiškų: „Maždaug prieš dvejus ar trejus metus gavau vieną išties liūdną laišką, kuriame Švedijoje gyvenanti moteris aprašė savo išgyventą tragediją, kai trys jos sūnūs nuskendo, plaukiodami valtimi.“
H.Hackettas sulaukė atsakymų iš žmonių, gyvenančių Meine, Bostone, Orlande, Naujajame Hampšire, Kvebeke, Naujojoje Škotijoje.
Jo siųstos žinutės butelyje nukeliaudavo ir už Amerikos krantų, H.Hackettas gavo atsakymus iš tokių tolimų kraštų, kaip Rodo sala, Islandija, Norvegija, Anglija, Airija, Škotija, Afrika, Rusija, Danija, Prancūzija ir Bahamai.
H.Hackettas, prieš išsiųsdamas žinutes, visuomet užrašo datą, o, prieš mesdamas jas į vandenyną, visuomet pasitikrina vėjo kryptį.
Kai kurios žinutės, anot H.Hacketto, pradingsta visam dešimtmečiui, kol į jas kas nors atsako, tačiau vilties jis niekuomet nepraranda: „Aš nemanau, kad šis užsiėmimas man galėtų atsibosti, žinutes butelyje aš žadu siųsti tol, kol sugebėsiu tai daryti.“
