Nuo kaimynų lenkų lietuviai gerokai atsilieka – ten veikia 1800 ragų ieškotojų bendruomenė. Tačiau ir Lietuvoje yra keletas forumų ir grupių, vienijančių ragų ieškotojus.
Neseniai juos papildė socialinio tinklapio „Facebook“ paskyra „Ragų ieškojimas“. Ją įkūręs vilnietis Mindaugas Tamošauskas sako nesitikėjęs, kad sulauks tiek narių – dabar grupėje yra daugiau nei 100 narių, kurie nuolat diskutuoja apie savo radinius.
„Nesu ekspertas, mano kolekcijoje tik dveji ragai“, – tikino M.Tamošauskas. Vis dėlto sutiko pasikalbėti apie mažai žinomą laisvalaikio leidimo būdą.
„Ragais ir jų ieškojimu sudomino tėtis – ačiū jam už tai. Nuo mažens mane kartu su broliu jis veždavosi grybauti, uogauti ar ragų ieškoti. Tiesa, kol buvome maži, ragai mums nerūpėjo. Atrodė, kad juos rasti neįmanoma. O ir vaikščioti daug kilometrų po mišką atrodė nesąmonė.
Susidomėjimas atsirado daug vėliau, kai pamatėme, kad tėčiui pavyksta tuos ragus rasti, užsinorėjome ir mes. Tiesa, pirmuosius ragus aš radau jau užaugęs – tik prieš dvejus metus. Jausmas buvo nenusakomas“, – pasakojo M.Tamošauskas.
Ragų ieškotojai nesutiktų su tuo, jog šis pomėgis neįprastas. Vis dėlto tai speficinis laisvalaikio praleidimo būdas, netinkamas daugumai.
„Visi nori greitai rasti ragus, tačiau jų ieškojimas – ilgas procesas. Kol randi gyvūno pamestus ragus, tenka sukarti ne vieną dešimtį kilometrų“, – tvirtino pašnekovas.
Dažniausiai ieškoma tauriojo elnio arba briedžio ragų. Elnių patinai meta ragus vasarį – balandį, o briedžiai lapkritį – gruodį. Kasmet jiems atauga nauji ir vis didesni ragai.
„Jei eisite į mišką dabar, galite tikėtis laimikio – elnių ragų. Vėliau juos gali būti radę kiti. Be to, suvešėjus lapijai ir kitai augmenijai, ragus bus sunkiau pastebėti“, – sakė M.Tamošauskas.
Naujoku šioje srityje besijaučiantis vyras tvirtino jokių gudrybių nežinantis: į mišką keliauja apsirengęs „kaip į grybus“, seka gyvūno pėdsakais ir paliktais „pyragaičiais“.
Vis dėlto keletą patarimų pradedantiesiems davė: pirmiausia reikėtų žinoti, kad elniai nemėgsta didelių ir tankių miškų. Ūkininkų pasėliai elniams yra idealus maisto šaltinis. Daugiausia jų aptinkama lapuočių arba mišriuose miškuose.
Dideliuose miškuose, kur auga vien pušys ir mėlynių krūmai, elnių yra mažai, tačiau šiuos miškus labiau mėgsta briedžiai, pasakojo ragų ieškotojas.
Briedžių patinų 2014 metais buvo užregistruota 3472. Daugiausia – Utenos, Zarasų, Švenčionių, Varėnos ir Vilniaus rajonuose.
Elnių pernai Lietuvoje buvo dar daugiau: 2014-aisiais užregistruoti 8168 Tauriojo elnio patinai. Didžiausias elnių skaičius pernai buvo Kėdainių, Panevėžio, Šiaulių, Jurbarko ir Radviliškio rajonuose.
Supirkėjai už kilogramą ragų moka 8-10 eurų (jei abu ragai to paties gyvūno – kaina didesnė).
Pastebima, kad tiek elnių, tiek briedžių pastaraisiais metais daugėja.
Ragų ieškotojus į „Facebook“ suburti nusprendęs vyras sako nesitikintis, kad jie kartu eis į miškus. Tai – asmeniška veikla. Tačiau virtuali bendruomenė – geras būdas keistis informacija. Jau dabar bendraminčiai dalinasi skaitiniais, įspūdžiais ir nuotraukomis, pataria vieni kitiems, iškilus klausimams.
Manau, kad forumai – pasenęs dalykas, dabar visi socialiniuose tinkluose, dar vieną priežastį, kam reikėjo kurti „Ragų ieškotojų“ paskyrą „Facebook“, sakė M.Tamošauskas.
Parduoti ir puošti namų neplanuoja
Supirkėjai už kilogramą ragų moka 8-10 eurų (jei abu ragai to paties gyvūno – kaina didesnė). Ragų supirkimo kaina priklauso nuo jų svorio ir gyvūno amžiaus (sunkesnius ragus turi vyresni gyvūnai).
Tiesa, ilgai miške gulėję ragai praranda svorį, todėl ne ką mažiau svarbu ir tai, kad jie būtų surasti greitai. Tačiau pralobti iš šio pomėgio nepavyks – per sezoną daug ragų tikrai nerasi, nebent tai darysi kasdien.
Anksčiau ragais neretai buvo puošiami namai. Tačiau pašnekovas to neketina daryti. „Žinoma yra tokios paskirties pastatų, kuriuose interjerą galima būtų papuošti ragais. Pavyzdžiui, pirtys, kaimo turizmo sodybos, rąstiniai namukai, vasarnamiai.
Tačiau ragai – ne tik puošmena. Iš jų galima padaryti labai daug ką (peilio rankenas, net lauko baldus), nes tai – tvirta kaulinė medžiaga. Aš pats laikausi nuomonės, kad tokio grožio nereikėtų pjaustyti, kažką iš jo gaminti ar lakuoti“, – savo nuomonę išsakė pašnekovas.
Jis neslėpė, kad su savo kolekcijos eksponatais kol kas nedaro nieko. „Padėjau matomoje vietoje, kad praeidamas galėčiau žiūrėti“, – juokėsi M.Tamošauskas.
Man nesvarbu, kokio gyvūno ragai. Svarbu apskritai surasti tokią gamtos dovaną.
Ragų ieškotojai pripažįsta, jog pusdienį klaidžiojant po mišką ir neradus jokių ragų, kyla minčių viską mesti. Tačiau visa tai atperka džiaugsmas, kurį patiri, kai surandi ragą.
„Jeigu pavyksta atrasti, tuomet, švelniai tariant, nurauna stogą. Bent jau aš kelioliką minučių būnu apimtas euforijos, vaikštau ratais, norėdamas atrasti antrąjį ragą, kuris priklausė šiam gyvūnui“, – sakė M.Tamošauskas.
Tiek jam, tiek kitiems ragų ieškotojams tai – malonumą ir sveikatą teikianti veikla: juk palikę rūpesčius ir kompiuterius namuose, jie laiką leidžia gryname ore.
Tarp ragų ieškotojų ir medžiotojų lygybės ženklo nėra
„Ragų ieškojimas“ nariai piktinosi visuomenėje vyraujančia klaidinga nuomone, kad visi ragų ieškotojai yra medžiotojai. Taip, dalis jų iš tiesų medžioja. Tačiau tikrai ne dėl to, kad paskui galėtų pasiimti gyvūno ragus.
Be to, jie neturi nieko bendro su brakonieriais, nes ragų ieškojimas nedaro jokios žalos gamtai.
Anot M.Tamošausko, gandus apie tai skleidžia radikalūs gamtos mylėtojai. Jie tvirtina, kad po miškus klaidžiojantys ragų ieškotojai daro žalą gyvūnų elgsenai. Tai netiesa.
Vaikštant miške ir paėmus numestą ragą, gamtai nėra padaroma jokia žala. Žmogus turi teisę pasidžiaugti šia gamtos dovana.
„Valstybiniuose miškuose turi teisę vaikščioti visi. Todėl net raginčiau miestiečius į juos važiuoti, nuraminti sielą ir išgirsti tikrus garsus, o ne automobilių ūžesį“, – kalbėjo pašnekovas.
Nuo 2014 metų liepos Lietuvoje oficialiai apibrėžta, kas yra ragų ieškojimas ir jų pasisavinimas. Tai nėra laikoma nusikalstama veikla. Iki to laiko įstatymai nurodė, jog ragai priklauso medžioklės plotų naudotojams ir pasisavinti ragus be jų žinios ir sutikimo yra draudžiama.
Dabar vaikštant miške ir paėmus numestą ragą, gamtai nėra padaroma jokia žala. Žmogus turi teisę pasidžiaugti šia gamtos dovana. Todėl, jei koks medžiotojas reikalaus atiduoti ragą, reikia pasakyti, kad tai jam nepriklauso, akcentavo pašnekovas.
Kartu su žmona dukrą auginantis vyras pasvajoja, kad kada nors į ragų ieškojimą trauks visa šeima.
