Tad, jeigu kada nors susimąstėte, kodėl ką nors blogo pasakę žmonės tris kartus pabeldžia į medinį paviršių arba kodėl kelią perbėgusi juoda katė yra bloga lemiantis ženklas, peržvelkite šiuos, tinklalapyje lifeslittlemysteries.com pateiktus paaiškinimus.
Eiti po pasvirusiomis kopėčiomis – bloga lemiantis ženklas
Šis prietaras atsirado net prieš 3 tūkst. metų senovės Egipte. Į sieną atremtos kopėčios suformuoja trikampį, o senovės egiptiečių manymu, ši forma yra šventa. Senovės egiptiečiams trikampis simbolizuodavo Šventąją Trejybę, o kirsti trikampį reikšdavo užsitraukti dievų nemalonę.
Šis įsitikinimas išliko iki pat šių laikų. Krikščionys kopėčias susiejo su Jėzaus nukryžiavimu. Kadangi kopėčios buvo paremtos į kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus, jos tapo išdavystės ir mirties simboliu.
1600 metais Anglijoje nusikaltėlius versdavo eit po kopėčiomis pakeliui į savo kartuves.
Sudužęs veidrodis – 7-eri nesėkmių metai
Senovės Graikijoje žmonės gan dažnai konsultuodavosi su „veidrodžių pranašais“ („mirror seers“), kurie tyrinėdami jų atspindžius, žmonėms pasakydavo jų ateitį. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, toks ateities spėjimas buvo gan primityvus ir visiškai netikslus.
„Pas pranašus ateidavo ligotas žmogus ir paklausdavo, ar jis pasveiks, tuomet pranašas paimdavo veidrodį, įmerkdavo jį į vandenį ir ligoto žmogaus paprašydavo į jį pažiūrėti. Jeigu veidrodis rodydavo iškreiptą vaizdą, tai reikšdavo, kad šio žmogaus dienos jau suskaičiuotos, jeigu atvaizdas būdavo normalus, tai reikšdavo, kad žmogus tikrai pasveiks“, – savo knygoje „Signs, Omens and Superstitions“ 1918 metais rašė garsus istorikas Miltonas Goldsmithas.
Pirmajame mūsų eros amžiuje romėnai šį prietarą kiek sušvelnino ir įvedė nesėkmingo laiko trukmę. Tais laikais buvo manyta, kad žmonių sveikata keičiasi kas septyneri metai. Romėnams iškreiptas atvaizdas sudužusiame veidrodyje reiškė ne mirtį, o septynerius nesėkmės metus.
Jeigu išbėrėte druskos, permeskite žiupsnelį jos per kairįjį petį, kad išvengtumėte nesėkmės
 |
| Druska |
Druskos išbėrimas blogu ženklu laikomas jau tūkstančius metų. Maždaug 3,5 tūkst. metų pr. Kr. senovės šumerai sugalvojo nesėkmės išvengti žiupsnelį druskos mesdami per kairįjį petį, šią tradiciją vėliau perėmė ir egiptiečiai, ir graikai.
Šis prietaras įrodo, kaip žmonės stipriai vertino (ir vis dar vertina) druską.
Pasakę ką nors blogo, pabelskite į medinį paviršių, kad žodžiai nevirstų realybe
Nors istorikai tikina, kad šis prietaras veikiausiai yra labiausiai paplitęs visame pasaulyje, tačiau dėl jo atsiradimo kilmės iki šiol nesutariama. Kai kurie istorikai šio prietaro istoriją kildina dar iš senųjų religinių apeigų, kuomet duodant priesaiką žmonės turėdavo paliesti kryžių. Kiti istorikai, tuo tarpu, tikina, kad šis prietaras atsirado iš senosios tradicijos belsti į medį norint atbaidyti piktąsias dvasias.
Namuose sėkmę atneš virš durų pakabinta pasaga
Daugelyje kultūrų pasaga laikoma sėkmę nešančiu daiktu, įsitikinimas jos „magiškosiomis“ galiomis kilo dar senovės Graikijoje, kur tuomet buvo manyta, kad geležis atbaido blogį. Negana to, svarbi ir pasagos forma, graikams ji asocijavosi su mėnuliu – vaisingumo ir turto simboliu.
Šis įsitikinimas pamažu plito po visą pasaulį. Viduramžiais, kuomet suaktyvėjo raganų medžioklė, žmonės pasagas ant durų kabindavo, nes tikėdavo, kad raganos bijo arklių.
Kelią perbėgusi juoda katė – (ne)sėkmės ženklas
 |
| costi/sxc.hu nuotr./Juoda katė |
Daugelis kultūrų vieningai sutaria, kad juoda katė yra svarbus pranašiškas ženklas, tačiau vienose kultūrose ji yra vertinama teigiamai, kitose – neigiamai. Senovės egiptiečiams visos katės buvo šventos, todėl nenuostabu, kad juodai katei perbėgus kelią, jie tai laikydavo sėkmės ženklu. Septynioliktojo amžiaus pradžioje Anglijos karalius Charlesas I augino ir labai mylėjo juodą katę, kai gyvūnėlis nudvėsė, kaip manoma, karalių ištiko nesėkmių virtinė, jau kitą dieną jis buvo suimtas dėl didelės išdavystės.
Viduramžiais Europoje juodos katės pradėtos vertinti gan neigiamai, manyta, kad jos yra raganų kompanionės. O kelią perbėgusi juoda katė – pradėta laikyti nelaimę lemiančiu ženklu.
Skaičius 13 yra nelaimingas
Skaičiaus 13 baimė, žinoma kaip triskaidekafobija, kilo iš Norsų mitologijos. Pasakojama, kad 12 dievų buvo pakviesti papietauti Valhaloje, dievų mieste. Nesantaikos ir blogio dievas Lokis, kuris nebuvo pakviestas, įsiveržė į surengtą vakarėlį ir jį sugadino. Lokis tapo 13-uoju svečiu. Kiti dievai bandė sutramdyti Lokį, per kilusį mūšį žuvo vienas mylimiausių jų dievų – Balderis.
Skandinaviška skaičiaus 13 baimė išplito po visą Europą, ji dar labiau sustiprėjo krikščionių eroje. Per paskutiniąją vakarienę Judas, žinomas kaip Jėzaus išdavikas, taip pat buvo 13-asis prie stalo sėdėjęs svečias.
