Moksleiviai Aleksejus Kurilčikas ir Danielius Kolobovas stovi prieš senį besmegenį, maždaug 4 kartus didesnį už juos pačius. Besmegenis iš kibirų padarytomis akimis žvelgia iš maždaug 7 metrų aukščio. Viskas prasidėjo nuo pirmojo kamuolio.
Besmegenį statyti pradėjo Danielius su kaimyne. Jai apsigalvojus, prisijungė Aleksejus, kuris atėjo aplankyti susižeidusio Danieliaus.
„Mano draugas buvo gavęs traumą, ir aš atėjau į svečius palaikyti jam nuotaiką, kad viskas gerai būtų. Pamačiau, kad lauke stato besmegenį, ir iškart kažkaip užsinorėjau tą besmegenį statyti. Ir vėliau, kai jis sirgo, pas jį atėjau statyti. Karantinas buvo – irgi statėm“, – pasakojo Aleksejus.
Besmegeniui vis augant prireikė ir tėčio pagalbos. Jis atvežė 5,5 m aukščio kopėčias, kurių užteko pasiekti besmegenio burną.
„Sunkiausia buvo statyti galvą. Mes ją statėm maždaug dvi dienas“, – prisiminė Danielius.
O pasirodo, besmegenis iš tiesų tuščiavidure galva. Didžiąją dalį kūno vis dėlto sudaro sniegas, kurį vaikinai iš Danieliaus tėvų kiemo ir nuo už tvoros esančio tvenkinio nešė kibirais. Sniegą pylė vandeniu, kad apledėjęs tvirčiau laikytųsi.
Vasario 16 d. proga vaikinai sumanė senį besmegenį apšviesti Lietuvos vėliavos spalvomis.