Tą sąrašą „sudaro nematerialiojo paveldo elementai, kurie, bendruomenių ir valstybių nuomone, reikalauja skubių apsaugos priemonių, kad išliktų“, – sakoma Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos tinklalapyje.
Neapolis seniai laikomas vieno iš populiariausių pasaulyje patiekalų dvasine tėvyne.
Neapolietiška pica pasižymi aukso spalvos pakilusia plutele, susidariusia kepant krosnyje. Šios picos pagrindas traškus, tačiau švelnus, o patiekalo skonyje aiškiai išreikštas pomidorų rūgštumas, papildytas raudonėlio, česnako, baziliko ir mocarelos sūrio aromatais.
Tikrą neapolietišką picą moka pagaminti tik įgudęs picų kepėjas – picajolas – malkomis kūrenamoje krosnyje.
Picos pagrindas neturėtų būti storesnis negu 3 mm, o patiekalas kepamas 60–90 sekundžių ąžuolinėmis malkomis kūrenamoje iš akmenų sumūrytoje krosnyje.
Neapolietiška pica šiame pietiniame Italijos mieste buvo išrasta maždaug 1715–1725 metais. Pasaulyje pagarsėjęs jos variantas – pica „Margherita“ – buvo pirmąkart pagamintas 1889 metais.
Neapolietiška pica šiame pietiniame Italijos mieste buvo išrasta maždaug 1715–1725 metais.
To užsakymo rezultatas tapo pagrindu daugumai visame pasaulyje išpopuliarėjusių picų ir pasižymėjo Italijos, kuri tuomet buvo neseniai suvienyta, nacionalinėmis spalvomis: žalia baziliko, balta mocarelos ir raudona – pomidorų.Pasakojama, kad Savojos karalienė Margherita paprašė vieno garsaus Neapolio picajolų sukurti patiekalą liaudžiai.