„Tiesa, kad vienuoliams tenka sakyti pamokslus“, – patvirtino jis naujienų agentūrai Sjousandži šventykloje.
„Kai pirmą kartą pradėjau groti senukams muziką ir parodžiau jiems kaip brūžinti?, jie tikrai atrodė truputėlį sutrikę, – pasakojo A.Tatsumi, prieš interviu sugiedojęs sūtrą. – Čia žmonės mane vadina uždegančiu vienuoliu“.
Ir tikrai A.Tatsumi nėra tipiškas budistų vienuolis.
Jis nešioja ilgus plaukus, surištus į uodegėlę, be to, užsiima bytboksu – hipkopo kultūrai savita vokaline perkusija.
„Hiphopas padarė man įtakos. Iš pradžių klausiausi „Run-DMC“ ir „Public Enemy“, – pasakojo A.Tatsumi, vėliau pats išvengęs repo muzikai būdingų itin tiesmukų tekstų.
„Taip ir suradau bytboksą. Repetuodavau ant uolos krašto, kur buvo nuostabus aidas“, – prisiminė jis.
A.Tatsumi perėjimas nuo budistinių raštų iki muzikinių pamokslų buvo gana rizikingas. Jis sakė, kad iš pradžių niekam nesakydavęs esąs vienuolis tose vietose, kur leisdavo savo muziką naktimis.
„Kitiems šventykloje nepasakojau apie savo muziką, bet baruose ir klubuose taip pat slėpiau, kad esu vienuolis“, – pridūrė jis.
Disko muzika pilve
Vienuolis tikina, kad jo meilė muzikai prasidėjo labai anksti, dar prieš jam gimstant.
„Mano mama laikydavo garsiakalbį sau prie pilvo ir leisdavo klasikinę muziką arba 8-ojo dešimtmečio disko, – pasakojo A.Tatsumi. – Vėliau aš pats atradau šiuos įrašus ir juos grojau. Jaučiausi lyg būčiau juos jau girdėjęs anksčiau. Buvo keista.“
Vienuolis labai stengiasi netrikdyti kitų budistų dvasininkų, todėl miksuodamas savo muziką – kurioje elektroniniai ir dabstepo garsai susipina su budistų giesmėmis – jis dirba su ausinėmis.
Savo pomėgio jis neatsisakė net kai prieš ketverius metus jam buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. A.Tatsumi kūrė net ir ligoninės lovoje.
„Panaudodavau net širdies ritmą stebinčių prietaisų garsus, kad kurčiau klubinę muziką“, – pasakojo vienuolis, dabar vaikštantis pasiramsčiuodamas lazdele.
Anksčiau riedlente važinėjęs vyras sakė manantis, kad jo liga suartino jį su kitais tikinčiaisiais.
„Staiga pajutau ryšį su pagyvenusiais šventyklos lankytojais, sergančiais kokiomis nors ligomis, – tikino jis. – Dabar tarp senelių esu garsenybė.“
