„USS Kitty Hawk“ – tai 325 metrų ilgio lėktuvnešis, į vandenį nuleistas dar 1960 metais. Tai – tikras superlėktuvnešis, kuris tiesiog paseno ir buvo nurašytas 2009 metais. „USS John F.Kennedy“ yra tos pačios klasės lėktuvnešis, į vandenį nuleistas 7 metais vėliau, o nurašytas – pora metų anksčiau. Šie galiūnai išnaršė pasaulio vandenynus, baidydami JAV priešus. O dabar jie buvo parduoti už porą centų.
Kas nutiko? Nieko. Tiesiog JAV Karinis jūrų laivynas, reikėtų sakyti, atidavė porą senų laivų vienai Teksaso bendrovei. Vienas laivas jai kainavo centą. Ir daug kam tai atrodo kaip kažkokie korupcijos požymiai – juk šiuose laivuose yra tūkstančių tūkstančiai gero plieno tonų! Bet iš tikrųjų tai nėra nematyta praktika.
Tam, kad laivai būtų tinkamai supjaustyti ir perdirbti, reikia ieškoti tinkamų bendrovių. Šiuose lėktuvnešiuose yra daug vertingo metalo, iš kurio galima uždirbti. Bet jų transportavimas ir pjaustymas kainuoja labai daug. Prie perdirbimo kaštų prisideda ir tokių medžiagų kaip gyvsidabris, asbestas, švinas, mazutas surinkimas ir išvežimas. Kitaip tariant, pusiausvyra tarp nuostolio ir pelno yra labai slidi. Kompanijos tiesiog neapsiimtų tokios rizikos ir tokio sudėtingo darbo, jei už laivus reikėtų mokėti.
Laivų savininkai atsako už tinkamą jų iškeliavimą į amžinybę. Komerciniai laivai dažnai perdirbami Pietryčių Azijos šalyse, kuriose aplinkosauginiai ir darbuotojų gerbūvio standartai nėra tokie griežti. Tos kompanijos už atgyvenusius laivus gali ir sumokėti. Tuo tarpu karinių laivų perdirbimas savininkams – kariniams laivynams – kartais dar ir kainuoja. Iš dalies dėl to, kad kitaip niekas nenorėtų tokio darbo. Iš dalies dėl to, kad kompanijoms keliami aukšti standartai, susiję ir su paslapčių saugojimu. Tiesa, šiuo atveju lėktuvnešiai ilgą laiką stovėjo be darbo, o ir šiaip yra labai seni – paslapčių juose tikriausiai jau seniai nėra.
