Po metų Švedijos mokslininkai tikino turintys įrodymų, kad vilkų, vėliau tapusių šiandienos naminiais šunimis, protėvių šaknys glūdi Rytų Azijoje.
Tačiau mokslininkai dar ir šiandien ieško atsakymų, kaip ir kodėl vilkai tapo žmogaus kompanionais.
Jau kelerius metus Vienos mokslininkai tyrinėja šį klausimą ir spėja, kad vilkai tapo žmogaus draugais, nes savo elgsena ir charakteriu tiesiog yra į jį labai panašūs.
Pagal hipotezę, senovės vilkai jau turėjo bent tris socialinius įgūdžius, sutvertus jų draugystei su žmogumi: jie buvo pakantūs, atidūs ir linkę bendradarbiauti – visai kaip šunys.
Pagal hipotezę, senovės vilkai jau turėjo bent tris socialinius įgūdžius, sutvertus jų draugystei su žmogumi: jie buvo pakantūs, atidūs ir linkę bendradarbiauti.
Be to, jie buvo labai socialūs ir gyveno bandomis – visai kaip žmonės.
11 Šiaurės Amerikos pilkųjų vilkų ir 14 šunų buvo išauginti panašiomis sąlygomis ir dalyvavo eksperimente. Vilkai nebuvo laukiniai, todėl eksperimento skeptikams gali kilti dvejonių, ar vilkų elgesys buvo lemtas genetikos, ar išmoktas gyvenant tarp šunų.
Tyrimas buvo grindžiamas daugiausia gyvūnų tarpusavio sąveika. Pastebėta, kad daugeliu atvejų vilkai pagal dėmesingumą žmogui net aplenkė šunis. Todėl studijos išvadoje skelbiama, kad vilkų įgūdis prisirišti yra viena pagrindinių bendradarbiavimo su žmogumi sąlygų.
Daugelis ankstesnių tyrimų rodo, kad vilkus protėviai pirmiausia prijaukino kaip medžioklės partnerius, o vėliau – kaip darbo jėgą žemės ūkyje.
