Tačiau mokslininkai šiuo metu mano, kad senoji karta buvo vienas pagrindinių žmonijos evoliucijos faktorių.
Kol senoliai prižiūrėdavo vaikus, perduodavo savo žinias ir prisidėdavo prie maisto rinkimo, jaunesnioji karta galėjo plisti po pasaulį ir vystyti žemdirbystę, kurti naujus įrankius ir civilizaciją.
Šią teoriją paskleidė Amerikos antropologai, kurie studijavo priešistorinių mūsų protėvių gyvenimo trukmę tyrinėdami jų suakmenėjusių dantų nusidėvėjimą.
Pirmasis modernusis žmogus išsivystė mažiausiai prieš 100 tūkst. metų Afrikoje, tačiau vyresnio amžiaus nei 30 metų žmonės buvo retenybė priešistorėje.
Istorikai tvirtina, kad senolių skaičius stipriai išaugo prieš 30 tūkst. metų, kai pailgėjo žmonių gyvenimo trukmė.
Anot Rachelės Caspari, Mičigano universiteto profesorės, daugelis mūsų protėvių mirdavo dar net nesulaukę 30-ties metų. Mirties priežastimi tuomet dažnai būdavo įvairios ligos, badas, sužeidimai ar gimdymas.
Bet prieš 30 tūkst. metų žmonių, sulaukiančių 30-ties, skaičius stipriai išaugo. Maždaug tuo pačiu metu mūsų protėvių medžiotojų elgesys labai pasikeitė. Meno dirbiniai tapo rafinuotesni, įrankiai sudėtingesni, o maisto produkcija stipriai pakilo.
Profesorė R.Caspari mano, kad šie du įvykiai tarpusavyje yra susiję.
„Gyvenimo trukmės ilgėjimas daro didelį poveikį ankstyvųjų moderniųjų žmonių grupių gyventojų skaičiui, socialiniam bendravimui ir genetikai ir gali paaiškinti, kodėl jie buvo sėkmingesni už kitus archajinius žmones, pvz. Neandertaliečius“, – tikina profesorė.
„Senoliai savo vaikams galėdavo perduoti įrankių darymo įgūdžius ir sukauptas savo žinias. O kai prasidėjo ginčai tarp įvairių genčių dėl derlingų žemių ar vandens, vyresnieji galėdavo pasinaudoti savo santykiais su kitų genčių nariais, kad susitartų ir pasidalytų jų turimais ištekliais“, – tvirtina „Natural History“ muziejaus profesorius Chrisas Stringeris.
