Veikiausiai vieno kryptingo paaiškinimo nėra. Tačiau vienas iš būtų, kaip galime vartoti atsakingai – rinktis ilgaamžius daiktus, kurių nereikėtų kaskart keisti. Galiausiai, jų įsigyti tik tiek, kiek reikia. Skamba paprastai, tačiau taip nėra.
Viena vertus, dėl to, kad dalis prekių, kurias galime įsigyti už turimą pinigų krepšelį, nėra kokybiškos. Nėra paslaptis, jog kai kurie gaminiai, o ypač technika tarnauja tik kelis metus. Vėliau tenka keisti jos dalį ar pirkti naują produktą.
Todėl rinkdamiesi naują techniką ne visada turime pasirinkimą tikrąja to žodžio prasme. Žvelgiant paprasto vartotojo akimis, neretai tiesiog renkamės „katę maiše“.
Tačiau yra kategorija daiktų, kuriuos, vis dėlto, galime įsigyti ilgam. Tai gali būti ir paprasčiausi indai. Kokybiškai pagaminti indai gali tarnauti amžių amžius – tą byloja ir mūsų senolių išsaugoti senieji servizai, kurie, rodos, nepavaldus laikui.
Pardavimo karštinė
Dabar pažvelkime į šį klausimą iš kitos pusės. Prasidėjus ikikalėdiniam laikotarpiui, didieji prekybos centrai tik įėjusį parduotuvę klientą „užklumpa“ su šventinių indų pasiūla.
Vos spėji susivokti, o jau savo krepšelyje nešiesi kokią naują menkutę indaujos prekę, kurios gal nenaudosi ir net ją išmesi po keleto mėnesių
Rinktis tikrai yra iš ko, juolab, kad didžioji dalis gaminių siekia vos 2 – 4 eurus. Reikia ar nereikia – indeliai, lėkštutės, dubenėliai, puodeliai, kalėdinės taurės išdėstyti prieš jūsų akis tikrai patraukia dėmesį.
Vos spėji susivokti, o jau savo krepšelyje nešiesi kokią naują menkutę indaujos prekę, kurios gal nenaudosi ir net ją išmesi po keleto mėnesių.
Tas pats galioja ir įvairioms dėmesį patraukiančioms dėžutėms ar „niekučiams“, kičinėms interjero detalėms, kurias įsigyti gali dažnas dėl santykinai nedidelės kainos, tačiau tokio daikto išliekamoji vertė – niekinė.
Kam to reikia?
Bet grįžkime prie ekologijos sąvokos. Norėdami ją „prisijaukinti“, t. y. suvokti jos esmę, galime atlikti mintinį eksperimentą – apsidairyti po savo namus ir apsvarstyti, kiek tokių nereikalingų ir vertės neturinčių daiktų vis dar turime, ir kokių daiktų, mūsų nuomone, mums dar trūksta.
O gal nieko netrūksta? Galbūt šį trūkumo jausmą sukuria kasdien regima reklama?
O gal nieko netrūksta? Galbūt šį trūkumo jausmą sukuria kasdien regima reklama? Pavyzdžiui, niekada nenorėjote pirkti automatinio pūkų surinkėjo, bet dabar žūt būt jo reikia? Spalvotos dėžutės daiktams, nors nėra, kur jų padėti – bet gal perkam?
Šioje vietoje ir turėtų įsijungti „ekologiškas“ mąstymas. Jeigu užtektų kantrybės kiekvieną sykį į savo buitį žvelgti kūrybiškai ir turimus daiktus atnaujinti, panaudoti kitaip, patobulinti savo pačių rankų darbu – daiktų reikėtų tikrai mažiau. Viskas, galbūt, netgi tilptų į kelioninį lagaminą.
Šiek tiek savistabos
Tačiau sunkioji šio „reikalo“ pusė yra ta, kad pirkimas mums kelia pasitenkinimą. Tai – džiaugsmas, kurį geriausiai už visus yra perpratę pardavėjai, siūlydami tai, ko kartais mums visiškai nereikia. Štai čia ir prasideda pirkimo askezės dilema: kaip atsispirti?
Kiekvieną sykį prieš pirkdami kažką nebrangaus ir esmiškai nereikalingo pamąstykime, kodėl tai darome. Juk galbūt to visiškai nereikia, o pamatytos prekės idėją galime įgyvendinti iš turimų namuose daiktų.
Štai taip mąstant ekologijos sąvoka tampa žymiai artimesnė ir lengviau suprantama. Ji prasideda ir baigiasi čia pat – artimiausioje mūsų aplinkoje, kasdienybėje.