Kalbose, kurias vartoja aukštai gyvenantys žmonės, dažniau pasitaiko garsų, išgaunamų tarytum sprogdinant orą. Neseniai atlikta studija, kurios rezultatus paskelbė žurnalas „PLoS ONE“, yra pirmasis patvirtinimas, kad geografija turi reikšmės kalbos skalbesiui, rašo „National Geographic“ tinklalapis.
„Turėjau hipotezę, kad aukštumose tam tikri garsai gali būti dažnesni, – teigė studijos autorius, Majamio universiteto antropologas lingvistas Calebas Everettas. – Nebuvau visiškai tikras, kad rasiu įrodymų, bet kai patyrinėjau turimus duomenis, garsų pasiskirstymas pasirodė akivaizdus.“
Čia galite paklausyti, ką mokslininkas pasakoja apie savo atradimą ir apie kokius garsus kalba.
Naudodamasis interneto duomenų baze, C.Everettas išanalizavo maždaug 600 iš pasaulyje egzistuojančių 7 tūkst. kalbų geografinį pasiskirstymą.
Jis nustatė, kad 92 iš šių kalbų turėjo tam tikro tipo priebalsių, kurie tariami intensyviai iš burnos gilumos išstumiant orą. Anglų kalboje tokių garsų nėra. Daugumą kalbų, kuriose pasitaikė tokių garsų, vartojo tautos, gyvenančios penkiuose iš šešių didelio aukštingumo regionuose arba prie pat jų (aukščiau nei 1,5 km virš jūros lygio) – Šiaurės Amerikos Kordiljeruose, Anduose, Kaukaze, Etiopijos aukštumose ir pietų bei rytų Afrikos plynaukštės.
C.Everettas prisipažino, jog atradimas šokiravo jį patį – keista, kad iki šiol niekas nepastebėjo tokio ryšio.
Jo manymu, minėtus garsus lengviau ištarti didesniame aukštyje, nes ten yra mažesnis oro slėgis, taigi orą kalbos padargams lengviau suspausti.
Vienintelė vieta, kur kalboje nėra neįprastų priebalsių, – Tibeto plynaukštė. Mokslininkas šios išimties negalėjo paaiškinti.
Šiuo metu C.Everettas analizuoja kitą dėsningumą – dar 1996 m. iškeltą hipotezę, kad klimatas gali nulemti skiemenų struktūrą. Esą šiltesnio klimato zonose žmonės vartoja daugiau balsių, kurie yra garsesni nei priebalsiai. Tai praverčia lauke, kur šiltų kraštų gyventojai praleidžia daugiau laiko.