Maždaug 200 kunigų ir vienuolių dalyvavo simpoziume pavadinimu „Kunigai ant kušetės“, kuris vyko Saleziečių universitete Romoje ir kurio metų dalyvių buvo paprašyta atsakyti į detalios anketos klausimus. To klausimyno tikslas buvo išaiškinti, su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria dvasininkai.
Britų profesorius Leslie Francisas, kuris tyrinėjo dvasininkų problemas Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje, sakė, kad dauguma jų – maždaug 59 proc. – yra intravertai, pirmenybę teikiantys mokslinėms studijoms ir asmeniniams apmąstymams, o ne bendravimui.
Pasak L.Franciso, dvasininkai dažnai jaučiasi išsekę nuo savo tarnystės reikalavimų ir gali jaustis nusivylę visuomenėje, kuri yra apsėsta šou ir įvaizdžio, be to, negerbia tradicinio dvasininkų gyvenimo nusižeminimo.
„Bažnyčia pritraukia daug intravertų. Mūsų darbas turi būti geriau juos parengti“, – sakė L.Francisas ir pažymėjo, kad vienas prioritetų yra padėti dvasininkams bendrauti už griežtai religinės sferos ribų.
Daugelis konferencijos dalyvių sutiko su tuo, kad su problemomis susiduriantiems kunigams sunku kreiptis į gydytojus ir nebūti už tai teisiamiems.
Kunigas ir psichoterapeutas Giuseppe Crea sakė, kad kai kurie kunigai yra „150-čia procentų“ įsitraukę į savo ganytojišką darbą ir gali „perdegti“.
Jie taip įsitraukia į darbą, kad nebemato perspektyvos ir gali pasiduoti narciziškumui, ambicingumui ir netipiškai elgsenai, sakė jis.
Jėzuitų kunigas Hansas Zollneris, kuris praėjusį mėnesį organizavo precedento neturinčią Vatikano konferenciją dėl dvasininkų vykdomo vaikų išnaudojimo, sakė, kad kunigų „psichologinių ir dvasinių dimensijų“ integravimas padėtų užkirsti kelią tokioms problemoms.
Ši tema pernai viešai iškilo su italų režisieriaus Nanni Moretti filmu „Habemus Papam“, kuriame pasakojama, kaip padėti naujai išrinktam ir išsekimą patyrusiam, slapta gydomam popiežiui pakviečiamas psichologas.
Konferencijos dalyviai taip pat kritikavo tai, kad moterims Katalikų Bažnyčioje skiriamas antraeilis vaidmuo, ir sakė, jog kunigai savo studijų metais turėtų daugiau bendrauti su dėstytojomis moterimis, kad taptų atviresni įvairovei.
Seminaro metu buvo nagrinėjami ir klausimai dėl to, kaip kunigui reaguoti, jei koks nors ganytojiškos pagalbos ieškantis asmuo kimba prie jo, jei žmonės skundžia kokią nors slapta išgėrinėjančią vienuolę ir jei griežta vyresnybė varo depresiją naujiems vikarams.
„Afrikoje, kai kunigas eina pas psichologą, žmonės sako, kad jis pamišo, arba (nuo jo) atsiriboja, – sakė vienas afrikiečių kunigas, kuris nenorėjo skelbti savo pavardės. – Mes visada esame žiniasklaidos taikinyje, bet taip pat esame žmonės. Su kuo mums kalbėtis?“
Vatikano radijo vyriausiasis redaktorius Fabrizio Mastrofini, kuris yra ir neseniai išleistos knygos „Kunigai ant kušetės“ (Preti sul lettino) bendraautorius, sakė, kad dvasininkams „reikia sklandaus žmogiško švietimo – taip pat, kaip jiems reikia duonos“.
Istorikė Lucetta Scaraffia, kuri rašo Vatikano dienraščiui „Osservatore Romano“, sakė, kad sutiko įkvepiančių jaunuolių, kurie rengėsi tapti kunigais, o paskui sunkiai taikėsi prie Bažnyčios „itin konformistinio pasaulio“.
Pasak jos, katalikiška kultūra, į kurią jie įžengė, verda savo sultyse.
Vietoje knygų apie šeimą ir krikščionišką lytiškumą būsimiems kunigams geriau būtų skaityti sukrečiančius romanus apie tikrą gyvenimą, sakė ji ir pridūrė: „Naudingiau būtų žinoti seksualinės revoliucijos istoriją“.
