„Vestuvių ritualus atlieku jau 40 metų. Vykdydavau apeigas net ir sovietmečiu. Jei to nedarysime, užmiršime. Šiandien pagal senolių papročius susituoks Gintarė ir Rokas. Noriu, jog visi čia susirinkę pasijustų šio papročių spektaklio dalyviais“, – prieš prasidedant apeigoms patikino D.Šeškauskaitė.
Iš pradžių, anot jos, būdavo pinamas vainikėlis. Tai patikėta padaryti jaunosios Gintarės mamai. Vestuvių ritualas prasidėjo ragų gausmu. Pasodintai ant linų kėdės jaunajai plaunamos kojos, rankos ir veidas. Po trumpo pašventinimo, aplink ugnies ir stabų aukurą einama ratu, grojama kanklėmis ir dainuojama. Jaunoji papuošiama šventiniu apdaru, šukuojami ir pinami jos plaukai.
Dovanojamas gausinantis sodas
Kol Gintarės mama darbavosi su šepečiu, jos pamergės apipynė kaspinėliais sodą. Tai – moters visuma, dovanojama, kad ji būtų stipri, prižiūrėtų namus ir gimdytų vaikus.
„Padovanotas su palinkėjimais sodas būdavo kabinamas toje namų vietoje, kurioje reikėdavo ką nors gausinti. Kai norima vaikų, jis rišamas prie lovos. Kai vaikai suauga, perkeliamas iš miegamojo į svetainę, virš stalo – kad gausintų jį. Antras sodas būdavo pinamas gimus vaikui“, – atlikdama apeigas paaiškino D.Šeškauskaitė.
Tuo metu, kol jaunosios namuose vyksta sodo pynimo ritualas, savajame būste jaunasis atsisveikina su tėvu ir išeina ieškoti savo mylimosios. Iš už lininių rankšluosčių pasislėpusių merginų plaštakų gausybės jis turi atpažinti ir atrasti savą būsimąją nuotaką. Jei suklysta, išsirinktoji pamergė pasijaučia tarsi paaukštinta pareigose – netrukus ji pati sulauks vestuvių.
Suradę vienas kitą, jaunieji apsimaino svarbiausiais paprotinių vestuvių atributais – vainikais. Juos uždeda pabroliai ir pamergės, o bandydami uždėti dar turi ir pavargti. Pasisekti turi tik iš trečio karto.
„O kur pinigėliai?“, – prieš pabroliui uždedant ant jaunosios galvos vainiką, teiraujasi mergelės.
Išsako slapčiausias paslaptis
Vėliau rišamos juostos, simbolizuojančios ilgą bei tiesų jaunųjų gyvenimo kelią. Ant jaunosios juosmens užrišta juosta atlaisvinama tik prieš gimdymą.
Jaunieji vienas kitam įsega seges, išsako tai, kas „ant širdies“.
„Tuomet reikėdavo pasakyti gėdingiausius dalykus apie save. Buvo manoma, kad pasakymas viską išsprendžia. Pvz., jaunieji vienas kitam paviešindavo savas ligas ir apie tai niekad daugiau nekalbėdavo.
Vėliau vykdavo tėvų palaiminimas, prasidėdavo šventos ugnies pagerbimas. Jaunieji eidavo aplink aukurą, maitindavo ugnį grūdais, gintaro dulkėmis, girdydavo midumi – kad būtų švari. Uždėdavo vienas kitam apyrankes ir vėl eidavo aplink aukurą, šventajai ugniai vis nusilenkdami, prašydami globoti juos“, – tolesnius ritualus apibūdino vestuvių vedlė.
Tuomet jaunieji turėdavo vienu metu dviese išgerti iš vieno rago, taip pat ištraukti iš vienas kito po plauką. Perverti per žiedus plaukai tarsi surišdavo mylimuosius, juos susiedavo amžiams. Vėliau plaukai būdavo sudeginami šventos ugnies liepsnose.
Vainikėlį keičia skara
„Tu esi mano pati“, „Ar tu būsi mano vyras?“, „Aš tavo“, „Tu mano“, – nuskamba žodžiai iš jaunųjų lūpų, o ant jų sunertų rankų užrišami trys mazgai. Prasideda dainos, medaus ragavimas, ėjimas per žvaigždės formos juostų tiltą. Svarbu būdavo, kad juostos nenukristų ir mylimieji ant jų neužliptų.
„Gintare ir Rokai, jūs skelbiami vyru ir žmona“, – galiausiai iškilmingai tarė D.Šeškauskaitė.
Atėjo laikas atsisveikinti su vainikėliu. Senovėje dažniausiai jis būdavo sudžiovinamas ir geriamas kaip arbata. Saugomas būdavo ir mažasis, jaunystės dienas simbolizuojantis vainikėlis. Jei jis džiūdavo pilkai ar rudai, reikšdavo, kad santykiai prastai vystosi, reikia juos taisyti. Dažniausiai vainikėlis būdavo įsiuvamas į pagalvę.
Vainikėlį ant Gintarės galvos staiga pakeitė vaisingumo ir stiprybės simbolis – nuometas. Raudonos spalvos kepurėlė po nuometu būdavo dedama tik per vestuves, vėliau moterys nešiodavo jas baltas.
Vėliau jaunųjų Roko ir Gintarės pečius apgaubė žvėries kailis. Prasidėjo šokiai. Aukuras buvo apjuostas juostomis. Į šventės vietą įnešta ritualinė vestuvių duona – karvojus. Tai būsimos jaunavedžių gerovės, buities, gyvenimo simbolis. Paprastai karvojus būdavo kepamas porą dienų prieš vestuves. Jį kepdavo ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys. Kartais ir vyrai.
Per vestuves – per 20 apeigų
Apeiginės duonos gabalėlį gaudavo kiekvienas vestuvių svečias, priėjęs ir pasveikinęs jaunuosius. Tik tuomet, pasak D.Šeškauskaitės, buvo suteikiama galimybė vienintelį kartą paliesti jaunąją.
Per vestuves buvo atliekama apie 20 įvairiausių apeigų.
„Paprotinės vestuvės tęsdavosi savaitę. Nuo jaunojo atėjimo į jaunosios namus – tris paras. Per vestuves buvo atliekama apie 20 įvairiausių apeigų. Prieš vestuves, kurias vesdavo krivis, krivaitis, vaidilos, o jiems padėdavo iki 7 svočių ir piršlių, vykdavo žvalgytuvės ir piršlybos.
Jaunųjų šeimoms tekdavo parūpinti vedliams visko, ko reikia ritualams. Pvz., medaus, vaško, grūdų. Šventėje dalyvaudavo visas kaimas. Žmones informuodavo specialus kvieslys. Jei nebuvai vestuvėse, buvai „guogis“, – šyptelėjo edukologė.
Ji paminėjo ir dar keletą protėviams buvusių būdingų vestuvinių papročių: tai lėkščių daužymas ir vištos, nekalto paukščio, valgymas prieš miegą, tai yra prieš guldytuves – pirmąją jaunųjų naktį.
„Vienu metu buvo net draudžiamos didesnės nei 100 žmonių vestuvės, nes tuomet visų metų šeimos derlių visas kaimas suvalgydavo“, – dar vieną įdomų faktą atskleidė D.Šeškauskaitė.
Po vestuvių jaunieji dažniausiai apsigyvendavo pas tėvų pastatytame klėtyje.
