Taip filme „Žvaigždžių karai“ buvo vadinama dirbtinė metalinė planeta – tikras planetas naikinantis masinis ginklas. „Mirties žvaigždė“ Kazachstano sostinėje kuria visiškai priešingą įvaizdį – čia aukštinamas tradicinis kazachų svetingumas, šalies paviljono lankytojai apgaubiami šiltais kailiniais apsiaustais, vaišinami tradiciniu avies galvos patiekalu. Prekybos centre „Šilko kelias“ galima įsigyti prabangių suvenyrų.
Kazachstanas ir geografine, ir perkeltine prasme yra kryžkelėje. Pažvelgę į žemėlapį, pamatytumėte, kad ši Vidurinės Azijos valstybė yra didžiausia pasaulyje neturinti išėjimo prie jūros šalis. Ji įsiterpusi tarp Rusijos, Kinijos ir Artimųjų Rytų.
Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo tikslas – išnaudoti tokią geografinę padėtį. Šalis prisijungė prie Kinijos vadovaujamos „Vieno diržo ir vieno kelio“ (OBOR) strategijos. Tai tarsi senojo Šilko kelio atgaivinimas. Naujomis transporto gijomis norima sujungti Aziją su Europa ir Afrika ir sujungti dviem keliais – žemyniniu ir jūros.
Vienas iš naujojo Šilko kelio projektų – Khorgos traukinių perėjimo stotis. Milžiniška pramoninė zona tarp Kinijos ir Kazachstano sienų per septynerius metus iškilo iš visiškos dykumų dykynės, apsuptos snieguotų kalnų viršūnių. Pradėta kalbėti, kad šis sausumos uostas netolimoje ateityje taps antruoju Dubajumi. „Expo“ parodoje Kinijos prezidentas kalbėjo, kad kaimyninės šalys bus ištikimos amžinos partnerės.
Kita kryžkelė, kurioje dabar stovi Kazachstanas, – istorinė. Šalis dabar turi pasirinkimą judėti toliau arba sustingti. Nors atrodo, kad valstybė bent jau iš fasadinės pusės padariusi pažangą, kai kurios istorinės žaizdos atviros.
Sovietų valdžia XX a. 3-iajame dešimtmetyje prievarta suvarė šalies klajoklius į kolektyvinius ūkius. Dėl represijų ir bado dar iki Antrojo pasaulinio karo šalies gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu. Kazachų žemes sovietai pavertė gulagų ir branduolinių bandymų teritorija. Radiacija būdavo specialiai veikiami vaikai ir stebimas poveikis. Sovietai metodiškai stengėsi sunaikinti kazachų identitetą ir kultūrą.
Po sunkaus istorinio laikotarpio mažai kas tikėjosi, kad Kazachstanas atsigaus. „The Economist“ rašo, kad per metus Pasaulio banko ataskaitoje Kazachstanas iš 51-os vietos pakilo į 35-ą pagal tai, kaip lengvai verslas gali gauti statybų ar elektros tiesimo darbų leidimus. Stebima, kad šalyje sumažėjo ir korupcija.
Pagrindinė šalies eksporto prekė – nafta. Ir nors Kazachstane atrastas vienas didžiausių pasaulyje per paskutinius dešimtmečius naftos telkinių – Kašaganas, tačiau naftos kainoms kritus paskutiniaisiais metais kazachams teko susiveržti diržus.
Kai paroda „Expo 2017“ pasibaigs, didžiulis tamsus rutulio formos pastatas ir kiti statinių kompleksai aplinkui taps Astanos finansų centru. Čia veikiančios kompanijos galės vadovautis bendrosiomis angloamerikiečių teisėmis, galės kreiptis į nepriklausomus teismus. Be to, prezidentas žada, kad iki 2025 m. nuo kirilicos bus pereita prie lotyniško alfabeto, kad šalis galėtų lengviau pritraukti investuotojų, ypač kalbančių angliškai, ir galbūt, kaip mano ekspertai, atsiriboti nuo skaudžią praeitį primenančios kirilicos.
Nors planai skamba gerai, tačiau silpnosios šalies vietos vis dar bado akis. Bankų sistema šalyje apibūdinama kaip kebli. Šalyje įsigalėję oligarchai, kurie neabejotinai priešinsis reformoms, lėtai vykstantiems privatizacijos procesams. Be to, autoritarinis režimas nėra patraukliausia valdymo forma investuotojams. Kritika 77 metų prezidento N.Nazarbajevo atžvilgiu yra tabu. Laisvas žiniasklaidos žodis neegzistuoja. 2015 m. N.Nazarbajevas buvo perrinktas dar vienai kadencijai, už jį balsavo 98 proc
. gyventojų. Kas galėtų pakeisti prezidentą, kol kas nežinia.
Vis dėlto, nepaisant visų neigiamų aplinkybių, stebėtojai sako, kad pokyčiai prasideda ir galbūt didesni dar laukia ateityje. Ypač dėl to, kad šiuo metu ruošiamoje Konstitucijos pataisoje numatoma, N.Nazarbajevo valdymui pasibaigus, sumažinti prezidento galias.
