Viską pasidarė pats
Iš Gargždų kilusį V.Čėsną ir jo bendražygį – kartu plaukiojantį Joną Riauką sutikome ir pakalbinome Jūros šventės metu prie Danės krantinės ieškančius keleivių, kurie norėtų nuplaukti iki Lietuvos jūrų muziejaus ar į Baltijos jūrą. Savo laivą pavadinęs dviejų vaikų – Tado ir Kamilės – vardais V.Čėsna sako iš pradžių juo plaukdavęs į žvejybą ir tik vėliau pradėjęs naudoti pramogai. Vyras prisimena, kad laivą prieš keliolika metų įsigijo įtikintas draugo.
„Gal klaidą padariau – įsigijau laivą, o vėliau nebuvo kaip juo atsikratyti. Mėgdavau atvažiuoti į Klaipėdą, stebėdavau laivus. Man jie labai patiko, o galiausiai draugas įtikino vieną jų nusipirkti, – prisimena V.Čėsna. – Šiam laivui – penkiolika metų. Daug darbo į jį įdėta... Ne visi tikėjo, kad pavyks suremontuoti laivą – vieni griaučiai iš jo buvo likę... Žinoma, tai kainavo nemažai laiko, kantrybės ir pinigų. Bet gerai, kai viską pats moki daryti, – joks elektrikas ir meistras nebuvo į denį įlipęs, viską pats pasidariau.“
Dabar V.Čėsnos laive įdėtas „Mercedes-Benz“ vilkiko variklis – juo pakeistas tanko motoras. V.Čėsna giriasi mažomis degalų sąnaudomis – visą dieną plaukiojant iki delfinariumo esą sunaudoja 25–30 litrų degalų.
„Mano visureigis daugiau ryja! Kreiseriniu greičiu iki Juodkrantės „nueiname“ su penkiolika litrų degalų. Labai taupus variklis... pavyko suderinti ir sukimo momentą, visą laiką tobuliname laivą. Taip pat įdėjome šoninį sraigtą, kad būtų lengviau sukinėtis, nes per renovacijas Dangė labai susiaurinta“, – LRT.lt pasakoja laivo kapitonas ir savininkas.
Jo kolega J.Riauka prisimena, kaip kiti jūreiviai, vaikščiodami krantine ir žiūrėdami į besidarbuojantį V.Čėsną, iš pradžių juokėsi ir laidė pašaipias replikas – mažai kas tikėjo, kad laivui pavyks palikti krantą.
„Bet laivą pavyko surinkti ir iš pradžių jis būdavo naudojamas žvejybai, o vėliau atsirado užsakymų, pradėjome dažniau plaukioti. Laivas kasmet dažomas, prižiūrimas, jame švaru ir tvarkinga – patys matote. Reikia prižiūrėti, daugybė žmonių čia ateina, o mums reikia gerų atsiliepimų. Visi žmonės šiais laikais labai išrankūs, jiems reikia daug ką pasiūlyti ir įtikti“, – tęsia J.Riauka.
Vyrai pasakoja, kad laive yra visa privaloma navigacinė įranga, taip pat echolotas, radaras, virtuvė, televizorius bei garso aparatūra, net dvylika miegamų vietų. Laive per Jūros šventę vyrai ir gyveno. „Per šventes čia ir gyvename, niekur nevažiuojame, nes nėra kada. Naktį grįžtame pusę dviejų, tai kur dar važiuosi? Ryte atsikeli, išsiplauni galvą lietuje ir vėl plauki laivu. O ką! Dušas po atviru dangumi!“ – juokauja jūreiviai.
Laivui išplaukiant į Lietuvos jūrų muziejų, J.Riauka ranka moja į sutvarkytas Danės krantines. „Kai iš čia išplaukiu, visuomet žinau, kiek pats darbo įdėjau: ir pastatų stogus keičiau, ir krantines tvarkiau“, – prisimena vyras.
Uždirbti galima, bet reikia daug darbo
J.Riauka sako, kad jie priklauso ir Klaipėdos mažųjų laivų savininkų asociacijai „Pajūrio laivai“. „Pradėjome dirbti su delfinariumu, plukdyti lankytojus. Ne visi laivai tinka tokiam darbui, o mano laivas atviras, tinka žmonėms perkelti. Kuršių mariose galime plukdyti iki 40 žmonių, Baltijos jūroje – iki 12. Tarnybos – Lietuvos policija ir pakrančių apsauga – labai griežtai skaičiuoja žmones, prižiūri, kad kas nors neatsitiktų. Jie gali stebėti laivus ir per kameras. Laive turime paruoštas gelbėjimo liemenes, esame įvykdę visus reikalavimus, kokie tik keliami laivui“, – tvirtina V.Čėsna.
Kartu Lietuvos jūrų muziejaus lankytojais į delfinariumą plaukia ir laive apsigyvenusios kregždės. „Neseniai buvome Juodkrantėje ir pastebėjome, kad kregždės pradėjo sukti lizdą ir susisuko jį per naktį! Ryte jau buvo vėlu kažką daryti, todėl sukalėme stogą, kad nedergtų ant žmonių. Dabar dar ir vaikų išperėjo paukščiukai – taip ir keliaujame kartu“, – juokiasi laivo kapitonas ir priduria, kad kregždės su laivo keleiviais plaukioja tik po Kuršių marias – į Baltijos jūrą kartu neplaukia.
Vyrai pastebi, kad trūksta reguliaraus maršruto į Nidą – jo esą pasigenda ir į uostamiestį atvykstantys užsieniečiai. „Vasarą į Nidą kursuoti turėtų 2–3 laivai. Vokiečių turistų – 40 proc., taip pat atvyksta ir anglų, amerikiečių. O mes neturime ką pasiūlyti, nebent plaukti iki Juodkrantės. Iki Nidos mano laivas gali nuplaukti per 3,5–4 val., o norisi greitesnio maršruto, tik tam reikia greitaeigio laivo. Būtų gerai įeiti į Dreverną, bet ten neišgilintas uostas“, – aiškina V.Čėsna.
J.Riauka pasakoja ir apie nuotykius, kurių kartais tenka patirti išplaukus: „Kartą nuplaukėme į vieną vietą, o parplaukdami pastebėjome, kad trūksta gylio, nors plaukėme tuo pačiu maršrutu, kaip ir plaukdami į priekį. Dėl šios vasaros karščių krinta vandens lygis, todėl vanduo toje vietoje nuseko. Mes net laiptus prie laivo privirinome, kad krantinėje žmonės galėtų pas mus įlipti.“
Pasibaigus vasaros sezonui, rudeniop jūreiviai traukia į žvejybą – neutraliuose Baltijos jūros vandenyse, netoli Kaliningrado srities, yra plaukę žvejoti menkių. „Ten jos neršia, minta ir gyvena. Be viso to, ten labai įdomūs gyliai – fiksuojama net 74 metrai. Girdėjau, kad kiti ten yra ištraukę iki pusės tonos menkių“, – pasakoja V.Čėsna.
LRT.lt paklausti, kiek dar šiemet ketina visur plaukioti, V.Čėsna atsako: „Tikimės tik gerų orų, ko mums daugiau reikia? Išleisim paukščius į gyvenimą ir tuomet galvosime, kur plaukti toliau.“
