Paprastai, gavusi pranešimą apie nesąžiningą internetinių parduotuvių veiklą, minėtoji institucija susisiekia su konkrečia bendrove siūlydama ginčą spręsti taikiai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pardavėjai įspėjimų nepaiso, o gautų vienetinių skundų nepakanka ginčą spręsti teisme.
LRT radijo klausytojas Vladas iš Kauno piktinasi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbu. „Buvau apgautas internetinės parduotuvės, kuri neatsiuntė mano už nemenką sumą nusipirkto daikto. Kreipiausi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Ji man atsiuntė raštą, kuriuo tikino, kad lieps parduotuvei atlyginti padarytą žalą“, – pasakoja LRT radijo klausytojas.
Tačiau paskambinęs į šią tarnybą kaunietis sužinojo, kad ji gali tik paraginti parduotuvės administraciją atlyginti nuostolius.
„Parduotuvės administracija jokių veiksmų nesiima, be to, sužinojau, kad esu ne vienintelis nukentėjęs nuo šios internetinės parduotuvės. Ką man reikėtų daryti?“ – klausia jis.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių ir paslaugų skyriaus vedėjos Rasos Pupenienės teigimu, vartotojas, kreipdamasis į šią tarnybą, pasielgė teisingai. „Iš turimų duomenų galiu pasakyti, kad šioje situacijoje ginčas galimai buvo spręstas neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kurios sprendimas yra tik rekomendacinio pobūdžio“, – kalba R.Pupenienė.
Anot specialistės, tokiais atvejais tarnyba kreipiasi į bendrovę ir siūlo ginčą spręsti taikiai, o jei bendrovė jo nesprendžia ar į kreipimąsi nereaguoja, yra priimamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos komisijos sprendimas.
„Pagal suformuotą vartotojo reikalavimą – šiuo atveju vartotojas norėjo susigrąžinti sumokėtus pinigus – tarnyba, remdamasi surinktais įrodymais, gali priimti sprendimą vartotojo prašymą tenkinti, atmesti, arba tenkinti iš dalies“, – pasakoja Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovė.
Specialistės teigimu, toks komisijos sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio. O jei šis sprendimas per nurodytą laiką nėra vykdomas, vienintelė priemonė, kurios gali imtis Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, yra tokių atvejų paviešinimas tarnybos interneto tinklapyje.
„Vartotojas minėjo, kad internetinėje erdvėje yra nemažai nusiskundimų šia bendrove. Pastebėtina, kad per 2014 ir 2015 m. į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą kreipėsi tik vienuolika vartotojų, keturi ginčai išsisprendė vartotojų naudai ir pinigai buvo sugrąžinti“, – pasakoja R.Pupenienė.
Anot specialistės, jei į tarnybą kreiptųsi daug nepatenkintų vartotojų, tuomet tarnyba su ieškiniu galėtų kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo.
Anot specialistės, jei į tarnybą kreiptųsi daug nepatenkintų vartotojų, tuomet tarnyba su ieškiniu galėtų kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo.
„Šiuo atveju sunku būtų teigti, kad bendrovė yra pažeidusi viešą interesą, nes teismų požiūris į viešo intereso gynimą yra labai kategoriškas – turi būti pažeidžiamos didžiulio vartotojo ar didelės jų grupės teisės ir viešieji interesai. Dėl vienetinio atvejo tarnyba į teismą kreiptis negali“, – tikina R.Pupenienė.
Pasak jos, jei pardavėjas yra sąžiningas ir atsakingai vykdo savo veiklą, paprastai jis yra suinteresuotas spręsti ginčus su vartotoju, vengdamas neigiamos reputacijos formavimosi viešojoje erdvėje. Tačiau, jei bendrovė yra bebaigianti savo veiklą arba jos finansinė būklė yra itin prasta, net ir teismas ne visuomet gali apginti vartotojo interesus.
„Nepaisant to, vartotojas turi galimybę šį klausimą ginčyti teisme savo iniciatyva. Tarnyba šiuo atveju galėtų būti išvadą teikianti institucija procese“, – teigia specialistė.