Suvokiant, kiek daug šioje istorijoje absurdo ir prieštaravimų, atrodo gana keista, kodėl vaikai ja tiki. Kad Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, tiki net 83 proc. penkiamečių, savo tyrimo išvadomis mokslo naujienų portale livescience.com dalijasi Teksaso universiteto Ostine (JAV) profesorė ir Psichologijos departamento vadovė Jacqueline D. Woolley.
Paaiškinti šį paradoksą galima vienu paprastu dalyku – vaiko prigimtimi. Vaikams būdinga beatodairiškai tikėti viskuo, kas jiems sakoma, o ne būti racionaliems.
Patiklūs vaikai susikuria saugesnę aplinką
Tai, kad vaikai iš prigimties tiki praktiškai viskuo, kas jiems sakoma, dar 1995 m. aprašė žinomas amerikiečių etologas ir knygų autorius Richardas Dawkinsas. Jo teigimu, viskuo tikėti linkę vaikai tam tikra prasme atsiduria palankesnėje padėtyje – savo patiklumu jie tarsi užsitikrina daugiau saugumo.
Šį savo teiginį jis įtikinamai iliustravo pateikdamas vaiko, gyvenančio šalia tvenkinio, kuriame knibždėte knibžda aligatorių, pavyzdį. Pasak R.Dawkinso, vaikas, kuris savo tėvų patarimą neiti maudytis į tą tvenkinį vertina kritiškai, turi kur kas mažiau šansų išgyventi negu tas, kuris nesvarstydamas paiso šio tėvų patarimo.
Vaikai mąsto panašiai kaip suaugusieji
Kad vaikai yra iš prigimties itin patiklios būtybės, įsitikinę daugelis vaikų psichologijos specialistų, vis dėlto, pasak J.D.Woolley, jos atliktas tyrimas atskleidė ir kitą šios teorijos pusę – iš tiesų vaikai yra ir racionalūs, ir mąstantys informacijos vartotojai. Svarstydami, kuo tikėti ir kuo ne, jie naudojasi beveik tais pačiais įrankiais kaip ir suaugusieji.
Taigi, kokie tie įrankiai, kuriais naudojasi suaugusieji, ir kuo remiantis teigiama, kad vaikai jais taip pat pasikliauja? Straipsnyje autorė įvardija tris. Pirmasis – tai dėmesys aplinkybėms, į kurias nauja informacija yra įsupama. Antrasis – polinkis naujai išgirstą informacija lyginti su tuo, kas jau yra žinoma. Trečiasis – informaciją pristatančių žmonių kompetencijos vertinimas.
Autorė siūlo įsivaizduoti, kad skaitome straipsnį apie naujai atrastą žuvų rūšį – surnitus. Tada dar reikėtų įsivaizduoti, kad šią informaciją perskaitome labai skirtingomis aplinkybėmis. Pirmoji situacija: laukiame prie gydytojo kabineto, gydytojas vėluoja, tad, kol yra laiko, gilinamės į oficialų mokslinės bendruomenės leidinį „National Geographic“. Antroji situacija: stovime eilėje prekybos centre ir informaciją apie naujai atrastą žuvų rūšį aptinkame kad ir prekybos centro lankstinuke ar kokiame nors ne itin solidžiai atrodančiame žurnaliūkštyje. Psichologės nuomone, mūsų apsisprendimą tikėti arba netikėti šia naujiena nulems būtent įvardytosios aplinkybės.
Paaiškinti šį paradoksą galima vienu paprastu dalyku – vaiko prigimtimi.
Panašų bandymą J.D.Woolley komanda atliko su vaikais. Vaikams buvo papasakota apie jiems niekada negirdėtus gyvūnus surnitus. Vienai vaikų grupei apie juos buvo kalbama taip, tarsi šie gyviai būtų kokio nors fantastinio filmo personažai, esą surnitus labai mėgsta drakonai ir vaiduokliai. Kitai vaikų grupei jie buvo pristatyti moksliškai, esą surnitus naudoja gydytojai ir mokslininkai.
Vaikai, apie surnitus išgirdę moksliniame kontekste, buvo labiau linkę tikėti, kad šie gyviai iš tiesų egzistuoja, negu tie, kuriems apie juos buvo pasakojama kaip apie fantastinio pasaulio gyventojus.
Vaikai pasikliauja žiniomis ir kompetencija
Mes, suaugusieji, dažniausiai sužinome apie naujus dalykus iš kitų. Įsivaizduokime, siūlo autorė, kad apie naują žuvų rūšį išgirdome a) iš jūrų biologijos žinovo, b) iš kaimyno, nuolat tauzijančio apie tai, kaip jį buvo pagrobę ateiviai. Ar tokia naujiena verta tikėti, veikiausiai nuspręsime įvertinę informacijos šaltinio kompetenciją ir patikimumą.
Atlikdama kitą tyrimą, J.D.Woolley komanda pristatė vaikams trijų tipų gyvūnus – įmanomus (žuvis, kurios gyvena vandenyne), neįmanomus (žuvis, kurios gyvena Mėnulyje) ir neįtikėtinus (žuvis, kurios yra automobilio dydžio). Paskui vaikams apie šiuos gyvius papasakojo arba zoologijos sodo darbuotojas (specialistas), arba virėjas (ne specialistas).
Įmanomų gyvių egzistavimu vaikai patikėjo, neįmanomų – ne. Tokį sprendimą jie priėmė palyginę naują informaciją su jau žinoma. Ar egzistuoja neįtikėtini gyvūnai – tokie, kurie iš esmės galėtų egzistuoti, bet būtų labai keisti ir retai sutinkami, – vaikai kur kas dažniau tikėjo, jei apie tai buvo išgirdę iš zoologijos sodo darbuotojo, rečiau – jei iš virėjo.
Kitaip tariant, vaikams, kaip ir suaugusiesiems, kompetencijos aspektas yra svarbus.
Suaugusiųjų pastangos
Kyla klausimas, jei jau vaikai tokie išmintingi, kodėl jie tiki Kalėdų Seneliu?
Pasak J.D.Woolley, atsakymas paprastas. Kad Kalėdų Senelio istorija atrodytų kuo tikroviškesnė, tėvai įdeda nemažai pastangų. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad kasmet per Kalėdas apie 84 proc. tėvų nusiveda vaikus į daugiau kaip du renginius, kuriuose vaikai gali išvysti „tikrą“ Kalėdų Senelį.
Taigi, vaikai nėra beatodairiškai patiklūs ir tiki ne viskuo, kas jiems sakoma. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kiek pastangų įdeda tėvai, idant Kalėdų Senelio tikroviškumas keltų kuo mažiau abejonių, vaikams nėra pagrindo juo netikėti. Pasak psichologės, tikėdami Kalėdų Seneliu, vaikai, be kita ko, lavina ir savo kritinio mąstymo įgūdžius.
Pirma, jie vertina informacijos šaltinius. Spręsdami apie tam tikro dalyko ar reiškinio egzistavimą tikrovėje, jie labiau pasikliauja suaugusiuoju nei vaiku.
Antra, jie remiasi įrodymais (pavyzdžiui, Kalėdų rytą rasta nugerta stiklinė pieno ir pustuštis dubenėlis sausainių jiems bus tvirtas įrodymas, kad namuose būta Kalėdų Senelio).
Trečia, vaikai svarsto atsižvelgdami į daugybę įvairių aplinkybių ir kelia klausimus. Abejonių jiems veikiau sukels ne paties Kalėdų Senelio egzistavimas, o tai, kaip jis, būdamas toks pilvotas, pralenda pro kaminą arba kaip elniai, neturėdami sparnų, gali skrieti dangumi.