15min pristato 19 įdomiausių faktų apie Lietuvos Seimą.
1. Pats žodis „Seimas“ anksčiau lietuvių kalboje buvo bendrinis. Posakis „Seimą nešti" reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“. Gandrų susibūrimams prieš jiems išskrendant apibūdinti taip pat seniau buvo vartojama „seimų" sąvoka.
2. Pirmąsias Seimo užuomazgas galima įžvelgti 1398 m., kuomet kunigaikščiui Vytautui tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko Lietuvos didikų ir bajorų suvažiavimas. Tiesa, tuomet tokie suvažiavimai dar nebuvo oficialus Didžiojo kunigaikščio patariamasis organas.
3. 1447 m. kunigaikštis Kazimieras savo privilegija bajorus ir jų valstiečius atleido nuo mokesčių valstybei. Tačiau vykstant karui su Maskva, kunigaikščiui teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių mokėjimą, jų didinimą Lietuvos bajorai gaudavo politinių ir ekonominių privilegijų, kuriomis tarp kitų dalykų buvo stiprinamas Seimas.
4. XV a. pabaigoje Seimas galutinai tapo svarbia valstybės valdžios institucija. Seimą daugiausia sudarė bajorų atstovai. Kita svarbi institucija buvo Didžiojo kunigaikščio skiriama Ponų taryba, kurią sudarė Lietuvos vyskupai, aukšti valstybės pareigūnai, jų pavaduotojai, teismų seniūnai, kariuomenės vadas, iždininkas ir kancleris.
Be šios Tarybos pritarimo Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų. XV a. antrojoje pusėje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis jau rezidavo Lenkijoje, tad Ponų taryba realiai tuo metu valdydavo Lietuvą.
5. Iš pradžių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo funkcijas įstatymų leidyba neįėjo: Seimas rinkdavo Didįjį kunigaikštį, svarstydavo vidaus ir užsienio politikos, mokesčių politikos, karo klausimus, kontroliuodavo valstybės iždą.
6. Jokiu įstatymu ar dokumentu dar nebuvo nustatyta, kaip reguliariai Seimas turi būti sušauktas, kas jame turi dalyvauti, kaip turi vykti posėdžiai, kokios Seimo funkcijos.Seimas buvo šaukiamas gana retai, tačiau nuo XV a. pabaigos – dažniau. Seimą esant reikalui šaukdavo Didysis kunigaikštis, tarpuvaldžiu – Ponų taryba.
7. Jokių Seimo rinkimų nebūdavo. Į Seimą buvo kviečiami Ponų tarybos nariai, aukšti valstybės pareigūnai, kunigaikščiai ir visi galintys atvykti bajorai. Į Seimą atvykti galėdavo ir bet kuris nekviestas bajoras.
8. Daugiausia bajorų atvykdavo iš artimiausių vietovių, kur vykdavo Seimas, tačiau buvo susiformavęs paprotys, kad iš tolimesnių valstybės sričių atvykstantys valstybės pareigūnai atsivežtų bent po keletą tos srities bajorų.
9. Didėjant Seimo įtakai, ir tolimesnių sričių bajorai ėmė juo labiau domėtis ir atvykti į posėdžius. Kai kurių sričių bajorai netgi ėmė rinkti savo atstovus ir siųsti juos į Seimą.
10. LDK Seimai tęsdavosi 1–2 savaites, kol Lietuvoje būdavo Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis.
11. Įstatymų leidžiamąja institucija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas tapo XVI a. pradžioje. Tiesa, tuo metu jis dar buvo nepilnavertė legislatyvinė institucija: pats įstatymų leisti negalėjo, turėjo teisę tik pareikšti savo nuomonę arba prašymą Didžiajam kunigaikščiui. Įstatymu virsdavo Didžiojo kunigaikščio atsakymas į Seimo paklausimą (prašymą).
12. Didysis kunigaikštis Seimo prašymus dažniausiai patenkindavo, nes jam buvo reikalinga bajorų parama mokesčių bei karo klausimais. Taip subrendo Seimo tradicija visada dalyvauti svarstant svarbiausius LDK politinius klausimus. Parlamentas galėjo ir nepritarti Didžiojo kunigaikščio nutarimui ar jo pasirašytai tarpvalstybinei sutarčiai, kuri tokiu atveju Lietuvoje nebuvo įgyvendinama.
13. Seimas bendradarbiaudavo su Ponų taryba. Ją XVI a. Lietuvos valstybinėje santvarkoje galima laikyti aukštaisiais parlamento rūmais, patį Seimą – žemaisiais rūmais.
14. Iš viso nuo XV a. vidurio iki 1569 m. LDK buvo susirinkę 40 Seimų: 14 valdant Kazimieriui (1440–1492 m.), trys valdant Aleksandrui (1492–1506 m.), devyniolika valdant Žygimantui Senajam (1506–1548 m.) ir keturi valdant Žygimantui Augustui iki jo 1564–1566 m. reformų.
15. Pagal II Lietuvos statutą, priimtą 1566 m., Seimas tapo aukščiausiuoju įstatymų leidybos ir valstybinės valdžios organu. Patvirtinta ir Seimo sudėtis: į Seimą įeidavo pavietuose (apskrityse) išrinkti bajorų atstovai, Ponų Tarybos nariai ir kunigaikščiai, o su patariamuoju balsu prievolių klausimams svarstyti į Seimą buvo kviečiami didžiųjų miestų atstovai.
Tad Seimo formavimo tvarka pasikeitė: į jį nebegalėdavo atvykti kiekvienas bajoras, į jį vykdavo pavietų ir vaivadijų seimeliuose išrinkti bajorai. Tokia sistema pasirinkta siekiant suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos teismines ir administracines sistemas prieš Liublino uniją.
16. Bajorų atstovai išrenkami į Seimą būdavo priešseiminiuose pavietų seimeliuose. Šiuose seimeliuose bajorai ne tik išrinkdavo atstovus nuo savo pavieto į Seimą, bet ir svarstydavo Seimo keliamus klausimus bei duodavo išrinktiems atstovams instrukcijas, kurių Seime buvo privaloma laikytis.
17. 1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas. Abiejų Tautų Respublikos Seimas turėjo svarbiausią vaidmenį įstatymų leidyboje.
18. Tačiau ir po formalaus panaikinimo atskiras nuo ATR Seimo Lietuvos Seimas rinkdavosi dar ilgai, iki pat 1792 m. To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai norėdavo suderinti savo galutinę poziciją.
19. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.
Parengta pagal LR Seimo puslapį.
