Virtualioje erdvėje paaugliai nesunkiai gali rasti smurtinių, žiaurių vaizdo įrašų, žalingą elgesį skatinančių, pornografinių vaizdų ar kitos jiems pavojingos informacijos
Manto Masaičio, Švietimo informacinių technologijų centro direktoriaus pavaduotojo teigimu, kibernetinės saugos pamokos pačių moksleivių teigimu jiems būtų nuobodžios. Geriau, pasak jų, jiems patiems leisti saugos mokytis jaunesnius draugus, taip mokantis patiems.
– Kaip sekasi projektui „Draugiškas internetas“ ? Kiek sulaukiate skundų arba pranešimų apie nesaugią informaciją internete?
– Sekasi visai neblogai. Mūsų karštoji linija gauna, jeigu neklystu, apie 900 pranešimų per metus.
Ji būna įvairaus pobūdžio. Dažnai žmonės kreipiasi dėl netikrų, taip vadinamų fake profilių socialiniuose tinkluose, kai vienas jaunuolis kito vardu sukuria profilį ir pradeda skelbti kokią nors keistą, neteisingą informaciją.
Nors mūsų karštoji linija ir neprivalėtų reaguoti į šituos (pranešimus – red.past.), bet bent jau patarimais visada padeda. Kai kuriais atvejais kreipiamės ir į „Facebook“ su prašymu naikinti tas paskyras.
– O kodėl sakote, kad neprivalėtų?
– Iš tiesų, mūsų karštoji linija privalo reaguoti į tokią informaciją, kuri pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. O bendravimo dalykai yra ganėtinai neapibrėžti, ir sunku nuspręsti, įstatymas kur nors pažeidžiamas, ar ne.
Bet, be abejo, patarimai, kur ką daryti, kai tokia informacija tave žeidžianti yra socialiniuose tinkluose, yra duodami, ir yra labai naudingi žmonėms.
– Kada žmonės dažniausiai informuoja apie tokius socialinių tinklų pažeidimus? Tada, kai jie atsiranda, ar tada, kai per juos vykdomos patyčios, ir/ar skleidžiama erotinio pobūdžio informacija?
– Socialiniai tinklai yra tokie dideli ir tokie kompleksiniai, kad kokios nors rimtesnės stebėsenos ten vykdyti tiesiog neįmanoma. Apie tai mes kalbėjome ir su Žurnalistų etikos komisija, kad nei „Youtube“, nei „Facebook“ niekas nepajėgs filtruoti.
Viena vertus, sistemos yra „save gydančios“, t. y. jos remiasi socialine cenzūra: patys vartotojai turi pranešti apie blogą informaciją, ir tuomet socialinių tinklų administratoriai imasi vienokių ar kitokių veiksmų.
Antra vertus, jie nelabai kreipia dėmesio, kokia pas mus teisėtvarka. Todėl nėra labai lengva su jais bendrauti, nes jie nelabai operatyviai reaguoja į institucinius pranešimus, tokius, kaip duodamus mūsų karštosios linijos.
Todėl ženkliai geriau – ir tai patariu jauniems žmonėms – patiems kreiptis, jeigu kas nutiko, jeigu informacija žeidžia, jeigu ji yra bloga, jeigu jūsų vardu sukurtas netikras profilis. Tada reikalai juda sparčiau. Socialiniai tinklai savo klientu visgi laiko asmenį, ir jie tą klientą brangina, ir stengiasi atidžiau reaguoti į jo pastabas.
– Kaip manote, ar vertėtų sukurti projektą, kuris rūpintųsi socialine erdve internete?
– Esame orientuoti į bet kokias grėsmes internete ir į patį asmenį. Vis tik, analizuodami dalykus, visada prieiname prie išvados, kad regresinėmis priemonėmis rezultato gero nepasieksime.
Svarbiausia yra mokyti žmogų: mokyti vaikus, kad internetas yra kaip gyvenimas, kuriame yra ir gerų, ir blogų dalykų, ir kad vaikai, išėję į tą plačią interneto erdvę, būtų pasiruošę susidurti ne tik su teigiamais, bet ir su neigiamais dalykais.
Tuomet ir žala mažesnė, ir tos grėsmės ne tokios baisios atrodo.
– Ar sauga ir elgesys internete nėra įtraukti į mokyklinę programą? Kaip manote, ar reikėtų mokyklose ir saugaus elgesio internete pamokų?
– Aš asmeniškai ir mūsų projekto partneriai būtume labai už, kad sauga internete mokykliniame ugdyme būtų atspindima labiau. Tačiau, jeigu pasižiūrėtume į naujas informacinių technologijų programas, rastumėme, kad visose pakopose saugos klausimai yra liečiami.
Koją kiša pats problemos kompleksiškumas. Mokykloje sunkiai atsiranda asmenų, kurie prisiimtų atsakomybę. Nes tos grėsmės yra tokios įvairios. Vienur reikia technologinių žinių: kaip suinstaliuoti kažkokią antivirusinę programą, ar filtrus brukalui, ar, galų gale, interneto turinio filtrą.
Kitur reikia psichologinių žinių: kaip bendrauti, kaip nebendrauti. Tad tas kompleksiškumas neleidžia sukurti tokio dalyko, kaip viena disciplina.
Matyt, teisingesnis dalykas yra visiems dalyvauti tame procese, visiems turėti omenyje tą problematiką, ir, atsiradus progai, priminti, aiškinti, kaip vienokie ar kitokie reiškiniai atsispindi virtualioje realybėje.
Aišku, tobulėti dar yra kur. Išreiškėme susirūpinimą, kad neatsirado vietos internetiniams klausimams bendrosiose žmogaus saugos programose. Yra elektrosauga, yra eismas, sauga vandenyje, o štai kibernetinės saugos nėra, arba ji tik paminima.
Tačiau šitie dalykai ištaisomi, tad stengsimės ateityje įtraukti ir kitus dalykus.
– Grįžkime prie statistikos. Ar pastebėjote per pastaruosius kelerius metus kažkokių tendencijų dėl besikreipiančiųjų amžiaus, arba dėl tam tikrų pranešimų dažnumo?
– Kreipimaisi į mus yra visiškai anoniminiai. Juos pateikiant, nereikia apie save pranešti nieko – nei vardo, nei pavardės, nei elektroninio pašto adreso. Tereikia suformuoti pranešimą, ir įdėti nuorodą į tą blogą turinį.
Kitas dalykas, kad mes kas dvejus metus darome savo žinomumo tyrimus, ir tuose tyrimuose bandome šiek tiek pažvelgti į tai, kaip, tarkime, įvairaus amžiaus žmonės supranta tas grėsmes.
– Kokie paskutinio tyrimo rezultatai?
– Didžioji dalis jaunuolių, vaikų, ir jaunimo vis tik žino apie grėsmes – kad jos tokios yra, kad reikėtų saugotis.
Išreiškėme susirūpinimą, kad neatsirado vietos internetiniams klausimams bendrosiose žmogaus saugos programose. Yra elektrosauga, yra eismas, sauga vandenyje, o štai kibernetinės saugos nėra, arba ji tik paminima.
Kitas dalykas, kad jie, kaip ir visi jauni žmonės, dažnai jų nesureikšmina, nelaiko labai svarbiomis, arba labai pavojingomis, ir mano, kad jų tai nepalies.
Suaugę žmonės, priešingai, yra linkę hipertrofuoti, ir manyti, kad ta grėsmė yra labai pavojinga. Tokie dalykai dažnai kyla iš nežinojimo. Be abejo, tą lemia ir skirtingas išsilavinimas. Technologiškai mažiau išprusę žmonės dažnai vardina virusus ar įsilaužimus į kompiuterį kaip pagrindinę grėsmę.
Labiau išsilavinę žmonės dažniau kalba apie socialinius reikalus, bendravimą, apie patyčias, priekabiavimus, ir pan.
– Kaip jūs jas įvardintumėte tas kibernetines grėsmes, apie kurias čia kalbame?
– Jų labai daug. Internetas margas. Tai – ir technologinės grėsmės, pavyzdžiui, mano jau minėti virusai, galintys sugadinti kompiuteryje saugomą informaciją negrįžtamai. Tai gali būti ir bendravimo grėsmės: kai tyčiojamasi, kai apsimetama kitu žmogumi, siekiant įvairiausių tikslų, sakykime, seksualinių, ir pan.
Tai – ir ekonominės grėsmės, tarkime, azartiniai lošimai, netikros parduotuvės, netikri bankiniai puslapiai, kur galima prarasti pinigus. Tai – ir tapatybių vagystės, kai pavagiami žmonių anketiniai duomenys. Vieni bijo, kad jų vardu firmą atsidarys, paims greitąjį kreditą, kiti – kad į užsienyje atsiras vaikščiojantis „analogas“ tokiu pačiu vardu.
Tas grėsmių spektras yra margas, ir tikrai yra apie ką kalbėti.
– Minėjote tuos 900 skambučių per metus. Ar jums yra žinoma, kiek bylų buvo iškelta po tų skambučių? Gal jūs patys prisidėjote prie tyrimų inicijavimo?
– Visų pirma, dėl vartotojų mums pateikiamos neigiamos informacijos, įsijungia karštosios linijos tyrėjai. Jie bando nustatyti, ar tikrai ta informacija pažeidžia kokius nors įstatymus. Daugiau kaip pusė – apie 60 proc. – pranešimų būna teisingi: vienaip ar kitaip, jų skundžiama informacija yra pažeidžianti mūsų teisės aktus.
Daugiau kaip pusė – apie 60 proc. – pranešimų būna teisingi: vienaip ar kitaip, jų skundžiama informacija yra pažeidžianti mūsų teisės aktus.
Po to bandoma nustatyti tos informacijos kilmę. Iš kur ta informacija atkeliavo? Kur yra tarnybinė stotis, kuri tą informaciją skleidžia? Visai nesvarbu, kokia kalba ta informacija, nesvarbu, kokiai auditorijai skirta, svarbu tik tarnybinės stoties geografinė buvimo vieta.
Tada karštoji linija perduoda informaciją institucijoms, kurios rūpinasi tuo tiesiogiai: arba policijai, arba žurnalistų etikos tarnybai. Pastarieji jau gali pradėti tyrimus, imtis konkrečių veiksmų.
Jeigu pastotė yra užsienyje, yra sudėtinga, nes informacija skirtingose šalyse skirtingai reglamentuojama. Tai, kas nelegalu pas mus, pavyzdžiui, pornografija, kitur yra legalu, pavyzdžiui, pas mūsų kaimynus latvius ir lenkus.
– Pakalbėkime apie konkrečią situaciją. Pavyzdžiui, du paaugliai vienas kitam siunčia erotinio pobūdžio nuotraukas. Vėliau jie susipyksta, ir vienas, galbūt, juoko forma tas nuotraukas paviešina socialiniame tinkle „Facebook“. Ką daryti tam žmogui – tam berniukui ar mergaitei – kuris pamato savo nuotraukas ant kito žmogaus sienos? Juk tai būtų sukrečiantis įvykis ir suaugusiajam, tuo labiau vaikui.
– Be abejo. Tokioje situacijoje yra svarbūs du dalykai. Pirma – kuo greičiau pašalinti informaciją. Kuo greičiau reikia pranešti „Facebook“ administratoriams, kad tai – informacija apie jus, kad ji yra paskelbta be jūsų leidimo, ir ji jus žeidžia. Tuomet reikalai judės sparčiau.
Aišku, ir mūsų tarnyba kreipsis į „Facebook“, bet, kaip minėjau, greičiausiai tai bus lėtesnis variantas. O tokioje situacijoje svarbu, kad ta informacija būtų kuo greičiau nebeprieinama.
Antras svarbus dalykas – rasti psichologinę paramą. Vaikas turi žinoti, kur kreiptis. Mūsų projekto partneris yra „Vaikų linija“, kurie kaip tik ir bando padėti vaikams, kuriems jau kažkas nutiko, kuriuos interneto informacija privertė pasijusti blogai.
Juos gali būti ištikęs šokas, jiems gali būti ir patyčių sukelta depresija, ar pan. „Vaikų linijos“ konsultantai išmano kibernetines grėsmes, ir bando paguosti, padėti rasti išeitį, įtikinti tą vaiką, kad su šia problema gyvenimas nesibaigia.
Tokią situaciją žymiai geriau priims vaikas, su kuriuo iš anksto jau buvo kalbėta, kad taip nutinka. Be abejo, mažesnė tikimybė, kad tai atsitiks vaikui, kuris buvo pamokytas, kokią informaciją galima duoti kad ir pačiam geriausiam draugui.
– Tarsi grįžtame prie tų pačių mokymo programų, viskas apsisuka pilnu ratu.
Pasakymas, kad negalime teigti, kad Lietuvoje nėra lytinio švietimo, yra teisingas. Tas švietimas yra, bet jis yra arba mokykloje, arba gatvėje. Klausimas tik, kuris yra pagrindinis.
– Taip. Tiesa, mūsų renginiuose apklausiame ir pačius vaikus, Jų teigimu, pamokos, kuriose būtų kalbama apie interneto saugą nėra pakankamai paveikios. Jos būtų jiems nuobodžios.
Tačiau pačios vaikų veiklos – diskusijos, debatai, paieška, įvardinimas, kūryba – šios veiklos, pasak pačių vaikų, yra ženkliai paveikesnės. Ruošdamas filmuką jaunesniam draugui, kaip saugiai elgtis internete, mokinys ir pats išmoksta, susipažįsta, įsigilina, ima žiūrėti į problemą visai kitaip.
– Kalbate apie išmokimą patiems. Visgi vaikai yra smalsūs, ir tas jų smalsumas nebūtinai kyla iš blogų paskatų. Kaip manote, ar tas paauglys, internete ieškantis erotinio pobūdžio informacijos, patiria tokią didelę žalą, kaip kad nuo internete matomo smurto, kraujo, ir ginklų?
– Tai yra kiek skirtingi dalykai. Pirmoje situacijoje vaikas ieško pats, vedamas smalsumo. Manau, svarbu kalbėti apie pirmąjį vaiko susilietimą su informacija, nes tas momentas būna labiausiai paveikus. Šiuo atveju mes turime kalbėti apie laisvą pasirinkimą.
Pasakymas, kad negalime teigti, kad Lietuvoje nėra lytinio švietimo, yra teisingas. Tas švietimas yra, bet jis yra arba mokykloje, arba gatvėje. Klausimas tik, kuris yra pagrindinis. Nuo šito apsaugoti yra labai sunku. Galime pastatyti interneto filtrus mokyklose, tačiau po pamokų mokiniai yra visiškai laisvi.
Kalbant apie smurtą, retai kada filmo pavadinimas išduos, kiek smurto jame tiksliai bus parodyta. Man pačiam didelį įspūdį paliko kolegės iš Danijos mintis. Kalbėdama apie kompiuterinius žaidimus, ji teigė, kad virtualioje erdvėje nėra nei vieno žaidimo, kuris būtų radikaliai naujas, kuris nebuvo žmonių žaidžiamas iki kompiuterių atsiradimo.
Šiais laikais mėgstama gąsdinti, kad vaikai, žaisdami asmenines šaudykles, išaugs žmogžudžiais. Tačiau juk visi mes žaidėme: Vakaruose – indėnus ir kaubojus, Rytuose – vokiečius ir rusus. Juk taikėmės su mediniu šautuvu į draugą, bet samdomų žudikų iš mūsų neišaugo.
