Su krepšiniu nuo pat vaikystės susijęs vyras šiandien ne tik kolekcionuoja krepšinio ženkliukus, bet ir, važiuodamas per Lietuvą, fiksuoja žmonių sukonstruotus krepšinio stovus ir lentas. „Jokios režisūros nėra, tik žiūriu, kad matytųsi kažkas įdomaus – konstrukcija ir fonas“, – sako K.Skerys.
Vievyje neseniai buvo eksponuojama jo maždaug 50 fotografijų paroda „Krepšinis Lietuvos peizaže“. Krepšinio lentų kolekcininku save vadinantis K.Skerys teigia, kad fotografuoti įvairiame aukštyje, iš įvairių medžiagų pagamintas prie bažnyčių, garažų ar miestų senamiesčiuose pastatytas krepšinio lentas pradėjo maždaug prieš dešimtmetį.
Krepšinio lentų kolekcininku save vadinantis K.Skerys teigia, kad fotografuoti prie bažnyčių, garažų ar miestų senamiesčiuose pastatytas krepšinio lentas pradėjo maždaug prieš dešimtmetį.
„Žmonės, mane pamatę, pirmiausia nustemba ir klausia, ką čia fotografuoju. Sakau, kad kolekcionuoju krepšinio lentas ir jų konstrukcijas visoje Lietuvoje. Dažniausiai tada žmonės pasako – ai, čia vaikai sukonstravo, čia vaikams, jie žaidė, užaugo, išvažiavo į Vilnių, jų čia nebėra, o lenta liko“, – pasakoja K.Skerys, turintis apie 200 įvairių krepšinio lentų nuotraukų.
Fotografijose įamžintos unikalios krepšinio lentos ir stovai iš įvairiausių Lietuvos vietų: Trakų rajono, Pivašiūnų, Dusetų, Žemaitijos, Biržų rajono, Rūdiškių, Trakų rajono, Kėdainių, Švėkšnos, Šilutės, Šiaulių, Vilniaus ir kt. Pasak pašnekovo, ši kolekcija nuolat pildoma.
„Man įdomiausios tos nuotraukos, tos krepšinio lentos, kurių lankas padarytas iš savų medžiagų, pavyzdžiui, iš statinės lanko, pačių sukonstruotas net tinklelis. O lankas būna iš dviračio ar motociklo rato. Dažniausiai krepšinio lentos kabinamos ant sandėliukų, garažų, sodybose. Po krepšinio lenta daug kur mačiau šuns būdų“, – sako K.Skerys.
Tačiau, kolekcininko teigimu, tikrų krepšinio lentų matmenų jos visai neatitinka – svarbu, kad būtų lenta ir lankas. Kai kur net tinklelio nėra, tačiau vaikai esą meta ir į tokius lankus.
„Pats savo sodyboje prieš 10 metų Trakų rajone tokį įtaisiau. Kaime buvo toks krepšys, prikabintas prie vieno namo. Paskui vaikams prikabinau labai paprastą lanką prie savo klojimo, ir jie žaidė. Dabar tie vaikai suaugo. Prieš kelis metus pasistačiau jau savo tikrą krepšinio lentą. Dabar jau tie suaugę vaikai ateina žaisti krepšinį, o mane vadina treneriu“, – pasakoja K.Skerys.
Jis teigia nesąs treneris, tačiau kai kurių krepšinio elementų tikrai galįs pamokyti. Krepšinio entuziastas atvirauja mėgstantis mėtyti baudas. „Visada sakau, kad turiu savo krepšį ir jau galiu, tokiam amžiuj būdamas, baudas pamėtyti. Kartais kaimo vaikams sakau – einam, kaip sakoma, „persimesti ant baudų“. Esu įmetęs savo kaime iš eilės 25 baudas. Tai mano rekordas, kurio niekas nematė. Paskui matė, kai 19 iš eilės įmečiau“, – sako vyras.
Svetur, anot K.Skerio, krepšinio lentų taip pat pasitaiko, bet ne tiek daug ir ne tokių įdomių, kaip Lietuvoje. „Gal iš vargingumo žmonės susikonstruoja patys, bet tai yra įdomu“, – mano K.Skerys.
Kartais kaimo vaikams sakau – einam, kaip sakoma, „persimesti ant baudų“. Esu įmetęs savo kaime iš eilės 25 baudas.
Prieš kelerius metus, kai Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas, kurio proga buvo rengiamas krepšinio lentų fotografijų konkursas, dvi pašnekovo nuotraukos pateko į geriausiųjų dešimtuką.
Beje, krepšinio lentų fiksavimas – ne vienintelė K.Skerio aistra. Kiek atokiau nuo krepšinio lankų ir stovų fotografijų neseniai surengtoje parodoje buvo eksponuojami ir kolekcininko renkami krepšinio ženkliukai.
„Seniausias yra 1947 m. čempionato ženklelis. Čia visi su krepšiniu susiję ženkleliai: Lietuvos krepšinio ženkleliai, kitų šalių ženkleliai, NBA ženkleliai, Krepšinio federacijos, čempionatų, klubų ir šiaip proginių ženklelių su krepšiniu“, – vardija vyras.
Jam pačiam svarbiausi esą tie, kuriuos padovanojo žymūs Lietuvos krepšininkai, pavyzdžiui, krepšininkė Jūratė Daktaraitė. „Esu gavęs J.Daktaraitės ženklelį. Tai yra 1959 m. moterų pasaulio pirmenybių ženklelis. Tada J.Daktaraitė žaidė už Tarybų Sąjungos rinktinę ir buvo pasaulio čempionė. Tokie padovanoti žmonių, uždirbti, sušildyti ženkleliai man svarbiausi“, – sako K.Skerys.
Beje, šios dvi kolekcijos K.Skerio gyvenime atsirado neatsitiktinai. Pasak pašnekovo, krepšinis jo gyvenime – nuo pat vaikystės, 12 metų. Šiauliuose baigęs vaikų krepšinio sporto mokyklą, K.Skerys įstojo į Vilniaus inžinerinės statybos institutą. „Žaidžiau už Vilniaus jaunių komandą, paskui penkerius metus, kai mokiausi, žaidžiau už klubą „Inžinerija“, paskui – už vyrų komandas „Sparta“, „Elektografija“, paskui – už veteranus. Paskui – teisėjavau, o dabar „komisarauju“, – pasakoja K.Skerys.
Krepšinio komisaras atsako už sklandžią varžybų eigą ir yra vienas iš komandos narių. Yra trys teisėjai ir komisaras, kuris stebi trenerių darbą bei rašo ataskaitas. K.Skerio nuomone, mūsų krašte visi treneriai išmano krepšinį ar, specialisto žodžiais, bent jau galvoja, kad išmano.
Paklaustas, ar krepšinis iš tikrųjų yra antra Lietuvos religija, pašnekovas sako nemėgstantis žodžio „religija“. Krepšinis esą tik žaidimas, tačiau tikrai – žaidimas nr. 1.
Vis dėlto pašnekovas pabrėžia, kad tiek krepšinio treneriai, tiek komisarai turi išlaikyti sudėtingus kvalifikacijos testus. „Ir dabar, visai neseniai, vyko Druskininkuose teisėjų seminaras, kur mes turime išlaikyti teisėjų fizinio ir teorijos testus. Komisarai laiko tik du teorijos testus. Ir tik išlaikęs tuos testus ir atsakęs į sudėtingus klausimus, kurie būna tikrai sudėtingi (kartais krepšinyje tokių situacijų net nebūna, bet turi mokėti jas išspręsti), gauni darbą“, – teigia K.Skerys.
Jo manymu, dabar šališkų teisėjų nėra, nes tarp jų – labai didelė konkurencija. Tačiau simpatijų, pasak krepšinio žinovo, turi ir teisėjai, jie taip pat daro klaidas. „Kaip mūsų pats geriausias teisėjas Romualdas Brazauskas sakė, tai jo citata – teisėjų klaidos yra žaidimo dalis. Bet kartais ir seminare matome, kad buvo švilpukas, ir visi puolė teisėją. Kai pasižiūri sulėtintai, paaiškėja, kad teisėjas buvo teisus. O visa publika sako, kad jis neteisus, ypač vietinė komanda“, – pastebi K.Skerys.
Paklaustas, ar krepšinis iš tikrųjų yra antra Lietuvos religija, pašnekovas sako nemėgstantis žodžio „religija“. Krepšinis esą tik žaidimas, tačiau tikrai – žaidimas nr. 1.
