Prieš 20 metų kai kurie ekspertai nerimavo, kaip britų valdytas Honkongas prisitaikys prie autoritarinės Kinijos valdžios. Bet net ir tada, kai Pekinas ėmė kėsintis į buvusios Jungtinės Karalystės kolonijos laisves, Honkongo, kaip vieno geriausiai valdomų Azijos miestų, reputacija išliko. Traukiniai važiavo laiku. Nusikalstamumas ir mokesčiai buvo žemi. Į dangų rėmėsi vis aukštesni pastatai. Visa tai iki šiandien išlieka tiesa. Tačiau praėjus 20 metų nuo Honkongo perdavimo Kinijai, Honkongo, kaip ypatingos vietos, kryžkelės tarp Rytų ir Vakarų, įvaizdis pamažu nyksta.
Nesibaigiantys nesutarimai tarp Pekino remiamų miesto lyderių ir prodemokratinės opozicijos paralyžiavo vyriausybės gebėjimą priimti sudėtingus sprendimus ir baigti svarbius statybos projektus. Pekino spaudimo ir vietinių gyventojų reikalavimų įsprausta į kampą miesto valdžia vis sunkiau suvaldo metai iš metų ryškėjančias problemas: gyvenamųjų būstų krizę, probleminę švietimo sistemą ar vėlavimą pastatyti greitųjų traukinių liniją.
Daugelis ekspertų sutinka, kad kova dėl politinės Honkongo ateities paralyžiavo miestą ir greičiausiai pasmerkė jį smukimui. Miestas vis dažniau laikomas ne modeliu Kinijos ateičiai, bet perspėjimu, kas atsitinka, kai bandoma balansuoti tarp dviejų skirtingų valdymo sistemų – demokratijos ir autoritarizmo.
Honkongo opozicija kaltina Pekiną kišimusi į miesto valdymą ir teigia, kad tokios milžinės spaudimui pasipriešinti sunku, ypač kai pasaulis į Kinijos bandymus suvaržyti Honkongą žiūri pro pirštus. Kiti politikai teigia, kad ir opozicijos nuolatinis kompromisų atsisakymas silpnina Honkongo politinę sistemą ir leidžia radikaliems kandidatams prasimušti į valdžią. Tokia politinė atmosfera užkerta kelią daugeliui iniciatyvų ir pristabdo Honkongo klestėjimą.
Pavyzdžiui, greitųjų traukinių stotis dar tik pusiau baigta. Visi Kinijos miestai jau seniai apjungti greitųjų traukinių linijomis. Honkongas laikomas vienu stipriausių pasaulio finansų centrų po Niujorko ir Londono, tačiau jis iki šiandien neturi pasaulinio lygio muziejų, nors apie tokio muziejaus būtinybę kalbama jau 15 metų. Plačiai paplitę ir skundai apie švietimo sistemą, kuri paremta vien tik testų atlikimu, o tokias mokyklas baigę vaikai negali konkuruoti su Kinija, nes ši jau prieš kurį laiką įgyvendino svarbią švietimo reformą.
Žinoma, Honkongą vis dar galima laikyti perlu, vieta, kurios sunku neįsimylėti ir kurios nesinori palikti. Dangoraižiai apsupti parkų, lengvai pasiekiamas finansų centras ir kvapą gniaužiantys Pietų Kinijos jūros vaizdai. Miestas turi viską – patogų susisiekimą metro, tramvajais, autobusais, keltais ir lėktuvais. Tiesa, oro uostas pastatytas dar britų, kaip ir institucijos, kurios išskiria Honkongas nuo Kinijos: nepriklausomi teismai, gerbiamos valstybės tarnybos įstaigos ar laisva spauda.
Visa tai pavyko išsaugoti remiantis vienos valstybės, dviejų sistemų formule, kuri buvo prižadėta Honkongui, kai šį britai perleido Kinijai. Bet šios institucijos buvo gerokai susilpnintos vis labiau į miesto politiką besikišančios Komunistų partijos. „Skėčių revoliucija“, kuria 2014 m. buvo reikalauta laisvų rinkimų, tapo tik prisiminimu. Honkongo demokratinė raida gerokai sustojo, kai šį pavasarį buvo išrinkta naujoji Honkongo vadovė Carrie Lam, o ją rinko komitetas, sudarytas iš 1200 narių, daugiausiai – artimų Pekino sąjungininkų.
Pekino sąjungininkai turi lygiai pusę vietų Honkongo įstatymų leidybos taryboje, nes juos skiria suinteresuotos lojalios Kinijai grupės, kitą pusę sudaro beveik vien prodemokratiški kandidatai, kuriuos renka gyventojai. Abi pusės sutinka, kad ilgai taip Honkongas negalės būti valdomas.
Opozicija reikalauja visiškai laisvų rinkimų. Teigiama, kad tik tada, kai vyriausybė bus visiškai atskaitinga visuomenei, ji imsis spręsti vis labiau ryškėjančias problemas. Tačiau Pekino sąjungininkai prieštarauja plačios demokratijos idėjai ir teigia, kad tai sukels dar didesnį chaosą.
Šį savaitgalį Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pirmą kartą nuo savo išrinkimo 2013 m. apsilankė Honkonge. Per šį vizitą ne kartą paminėta formulė „viena valstybė, dvi sistemos“, kuri turėtų išlikti nepakeista mažiausiai 50 metų. Tačiau kai kurie Honkongo gyventojai jau dabar nerimauja, kad jų laisvės varžomos ir bus dar labiau suvaržytos. Kai kurie dėl politinių nuotaikų nusprendžia emigruoti į demokratinį Taivaną, kur geresnė švietimo sistema, mažesnės būstų kainos, o šalis neišgyvena tokių politinių rietenų.
Tačiau kodėl būtent dabar Honkongas susiduria su politiniu spaudimu? Dalis ekspertų teigia, kad tai ekonominės Kinijos gerovės pasekmė. Kinijos ekonomika labai sutvirtėjo ir Honkongas ekonomiškai nebėra toks svarbus Kinijai koks buvo prieš dvidešimtmetį. Taigi centrinė valdžia jaučiasi daug užtikrinčiau ir leidžia sau daryti didesnį nei bet kada anksčiau spaudimą.
Pekinas siunta, kad Honkongo sistema valdžioje leido įsitvirtinti politikams, agituojantiems už atsiskyrimą. Tad pastaraisiais metais centrinės valdžios statytiniai Honkonge tapo labiau matomi. Nenuostabu, kad protestuojantys demokratijos aktyvistai prieš atvykstant X. Jinpingui buvo sulaikyti. Jie tvirtina, kad, nors Vakarai to dar nepastebi, anksčiau egzistavęs pasitikėjimas vienos valstybės dviejų sistemų formule seniai pakeistas baime, kad Honkongas tampa vienos valstybės ir vienos sistemos miestu.