„50 proc. žmogaus laimės nulemia jo genetika – ką jis paveldėjo iš tėvų. Identiški dvyniai (nesvarbu, kad jie buvo atskirti nuo gimimo) yra vienodai laimingi, kad ir kokie skirtingi būtų jų gyvenimai. Tik 10 proc. priklauso nuo aplinkybių – ar tu turtingas, ar vargšas, ar sotus, ar alkanas. Likę 40 proc. laimės – ta dalis, kuriai mes patys galime daryti įtaką savo elgesiu, požiūriu, mąstymu, bendravimu ir t. t.“, – LRT Radijui sako A. Zemdliauskaitė.
Jos teigimu, dalykai, kurių stovykloje bus mokomi vaikai, reikalingi visiems žmonėms, net ir jau suaugusiems, nes laimė neretai sumaišoma su emocijomis.
Pati esu tas žmogus, kuris labai mėgsta mokytis
– Skaitydamas internete apie jūsų vaikų stovyklą, susidariau paprastą nuomonę – tiesiog mokote vaikus laimės?
– Viską apibendrinus, galima sakyti ir taip.
– O kodėl sugalvojote, kad juos reikia mokyti laimės?
– Pati esu tas žmogus, kuris labai mėgsta mokytis. Tai darydamas, išmoksti kažko naujo, labiau pasitiki savimi, panaudoji žinias gyvenime ir t. t. Tai – nuostabus dalykas. Man vis kildavo klausimas, kodėl įprastai mokykloje daugeliui mokinių mokymasis pavirsta kančia? Žinoma, atsakymų į šį klausimą yra labai daug ir juos turbūt rastų kiekvienas pedagogas.
Vienas iš atsakymų, kuris įstrigo ir įsiminė, – ėmus skaityti įvairius straipsnius, parašytus neuromokslininkų, kurie, tyrinėdami smegenis, dabar randa labai daug naujų dalykų. Paaiškėjo, kad žmogus daugiausia išmoksta, tiesiog daugiau judėdamas. Buvo atliktas tyrimas – žmonėms buvo duotas tekstas, kurį reikėjo perskaityti ir suvokti. Buvo lyginamos dvi grupės: viena bėgo ir po to skaitė, o kiti tiesiog perskaitė. Skirtumas buvo akivaizdus – tie, kurie šiek tiek pabėgėjo, visai kitaip įsisavino informaciją. Dėl to judesys yra viena laimės sudedamųjų dalių.
Kita (bent jau aš taip formulavau stovyklos idėją) – emocinis intelektas. Tai – savęs, savo emocijų ir kitų pažinimas. Emocinis intelektas – taip pat labai svarbu, nes tai yra toks dalykas, kuriam mokyklose neskiriama daug dėmesio. Dar turime pora fizinio lavinimo pamokų per savaitę, o emocinis intelektas paliktas pusiau savieigai – bendraudamas su žmonėmis, kažkiek išmoksti. Iš esmės vaikas pats turi visko mokytis, imdamas tėvų pavyzdį. Visa tai vyksta natūraliai, bet tą mokymąsi galima tiesiog paskatinti, pagerinti.
– Judesio ir emocinio intelekto stovykla „Laimės pradinė“ – įdomus pavadinimas. Kodėl? Ar tai – pradinė laimės mokykla?
– Nesinorėjo žodžio „mokykla“ dėl asociacijos su varžančiais mediniais suolais, griežtais mokytojais ir pan. Juo labiau kad tai nėra mokykla. Tai – atsvara mokyklai. Pradinukams, kurie iš darželio, žaidimo aikštelių, judraus lakstymo pateko į suolą, vasarą reikia kažko visai kito.
– Mačiau, kad savo puslapyje netgi pateikiate, kad yra atliktas tyrimas, kaip išmokti būti laimingu?
– Kalifornijos universiteto profesorė Sonja Lyubomirsky ėmėsi tai tyrinėti. Iki tol psichologijoje dažniausiai buvo tyrinėjami ligoniai – žmonės, kurių psichika sutrikusi. Ji nutarė – kodėl nepasižiūrime į tuos, kuriems labai gerai sekasi, kuriems viskas gerai? Kaip jie gyvena, kokius turi įpročius, ką daro?
Ji apibendrino didžiulio tyrimo duomenų bazę ir padarė išvadą, kad 50 proc. žmogaus laimės nulemia jo genetika – ką jis paveldėjo iš tėvų. Identiški dvyniai (nesvarbu, kad jie buvo atskirti nuo gimimo), yra vienodai laimingi, kad ir kokie skirtingi būtų jų gyvenimai. Tik 10 proc. priklauso nuo aplinkybių – ar tu turtingas, ar vargšas, ar sotus, ar alkanas. Likę 40 proc. laimės – ta dalis, kuriai mes patys galime daryti įtaką savo elgesiu, požiūriu, mąstymu, bendravimu ir t. t.
– Jūs šią stovyklą sugalvojote, remdamasi kokia nors jau veikiančia stovykla, ar tai yra visiškai originalus ir naujas dalykas?
– Tai – originalus ir naujas dalykas.
– Užsienyje tokių stovyklų nėra?
– Laimės mokyklos egzistuoja anglakalbėse šalyse, bet dažniausiai tai būna suaugusiems skirti įvairūs kursai, mokymai.
– Kaip viskas atrodo realiai? Pradinukus jūs paimsite savaitei ar dviem, kažkur uždarysite ir mokysite būti laimingais?
– Iš tiesų kviečiame 6–11 metų vaikus, pradinukus. Stovykla turbūt bus priešingybė uždarymui (juokiasi). Ji vyks Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje, už Europos parko. Tai – nuostabi vieta, kurioje turime upelį, mišką, pievą – viską, ką galima rasti gamtoje. Joje daugiausia ir būsime. Viduje, patalpoje, vaikai bus labai retai. Daugiau norėsime suteikti vaikams gryno oro ir žalumos. Stovykloje bus vykdomi įvairūs užsiėmimai tokie, kaip autentiškas šokis. Tai – penkių ritmų metodika paremtas šokis, kai judi pagal muziką, bet ne kartoji kažkieno judesius, o laisvini savo kūno judesius.
– Tai gali šokti, kaip nori?
– Tu pats kuri šokį. Taip pat bus šiek tiek gimnastikos užsiėmimų, žygiai gamtoje. Planuojame ir naktinį žygį. Tai – visų laikų klasika. Tas momentas, kai vaikas apsisprendžia eiti į „Laimės pradinę“, dažniausiai būna, išgirdus apie naktinį žygį. Turėsime ir improvizacijos užsiėmimų. Tai lygiai taip pat padeda dirbti su emocijomis – pažinti save ir kitus.
Laimės mokyklos egzistuoja anglakalbėse šalyse, bet dažniausiai tai būna suaugusiems skirti įvairūs kursai, mokymai
Svarbu tai, kad turėsime vadinamojo laisvo žaidimo, per kurį vaikai natūraliai mokosi, tiesiog žaisdami. Stengsimės, kad visur dalyvautų ir mūsų mokytojai. Dažnai vaikus paleidžiame į mokyklą, darželį. Susirenka grupė bendraamžių ir jie sau būna, bet tada jie mokosi bendravimo tarpusavyje sunkiuoju keliu – kažką atstumia, nedraugauja, su kažkuo susipyksta, iš kažko juokiasi.
Norime, kad net čia tas suaugęs būtų kartu, žaistų. Visi trys komandos nariai – visiški vaikų mylėtojai. Jie nebus kaip griežti mokytojai su liniuote rankose, jie bus draugai. Per buvimą kartu vaikai, tikiu, išmoks daugiau, negu būdami vieni.
– LRT Radijo klausytojas domisi, kas yra vaikų laimė? Jei vaikas kartais būna liūdnas, ar tuo reikėtų susirūpinti?
– Ieškojau atsakymo, nes atrodo, kad kiekvienam laimė – skirtingas dalykas. Mokslininkai tam pritaria – kiekvienam laimė yra skirtinga, todėl, kai atliekami tyrimai, klausiama – ar jautiesi laimingas? Jeigu žmogus atsako, kad yra laimingas, taip ir yra.
Kita vertus, tai – visos teigiamos emocijos. Tai – gera žmogaus būsena, kurią jis pats įvertina, – man yra gerai. Mano vaikui 4,5 metų. Jo klausiu – ar tau šiandien buvo gera diena? Jis atsako: „Taip.“ Arba: „Ne, šįryt susipykome su tėčiu.“ Jis visada kuo puikiausiai žino, ar yra laimingas, ar ne.
Liūdesys , pyktis ar dar kažkas panašaus yra emocijos. Tai – kitas lygmuo. Laimė yra labiau būvis. Mes išgyvename visas emocijas. Jos yra gamtoje.
– Gal ne visada mokame atskirti, kas yra kas?
– Taip, ne visada. Tam to emocinio intelekto ir reikia, kad atskirtum, kaip dabar jautiesi, ir žinotum, kaip geriausia išreikšti, išleisti emociją, kaip leisti jai tave palikti, ar ją slopinti, ar ne. Tam reikia supratimo.
– Aš suprantu, kad susidomėjimas yra gana didelis ir „Laimės pradinė“ (jei dabar taip vadinate savo stovyklą) rudeniop bus „Laimės gimnazija“?
– Iš tikrųjų kaip tik apie tai galvoju. Reikia pasiūlyti tėvams kažką, kas papildytų tai, ką vaikai gauna mokykloje. Gimnazijoje jau kalbėtume apie tokius dalykus, kaip profesinę žmogaus ateitį, jo pasirinkus, kai jis turi išmokti konkrečius dalykus, kurie tiktų konkrečiam darbui.
Šiuo metu yra atvirkščiai – šie emociniai, fiziniai dalykai reikalingi visiems. Net jeigu vaikas labai užsidaręs, analitiškas ir mėgsta kažką krapštinėti, darinėti, nelabai nori bendrauti su kitais, jam emocinio intelekto prireiks, jei jis bus informacinių technologijų analitikas ar informacinių bazių kūrėjas. To reikės tam, kad jį paaukštintų, pastebėtų, ką jis veikia ir pan.
Kita vertus, jei vaikas labai linkęs bendrauti ir matosi, kad jam nebaisiai įdomu, pavyzdžiui, kažką analizuoti, galbūt jis kažkada ateityje rinksis specialybę, kur reikia dirbti su žmonėmis, – socialinį, psichologinį darbą ar bus komandos vadovu. Jam lygiai taip pat reikia emocinio intelekto, kad jis pažintų kitus. Kai esi mažas, žinoma, nėra nieko daugiau pasaulyje, nei tu pats. Vaikai iki trejų metų galvoja, kad viskas, kas vyksta aplink, vyksta dėl jo. Jis nesupranta, kad mama į parduotuvę išėjo ne dėl jo, o dėl to, kad jai dabar reikia.
