Kolekcionuoti boružes. Toks trisdešimt metų Lazdijų ligoninėje medicinos slaugytoja dirbančios I.Ignatavičienės pomėgis žinomas tik jos artimiausioms draugėms ir šeimai – kartu gyvenančiam tėčiui ir studentui sūnui.
Našlė sako privengianti viešumos: „Visokių žmonių šiais laikais yra – vieni pagirs, kiti pašieps.“
Savame kaime Irūna bendrauja su keletu šeimų.
„Turime tokį, kaip pačios juokaujame, mergaičių ratelį – kartu šventes švenčiame, susibėgame naujais receptais pasidalinti ar šiaip pasišnekučiuoti, laisvo laiko valandėlę radusios“, – sako.
Irūnos namai – tikra boružių karalystė. Metalinės, molinės, medinės, medžiaginės, plastmasinės, stiklinės boružės žvelgia iš kiekvieno kampelio.
Boružės nutūpę netgi ant Irūnos kaklo, ausyse, palubėj, jau nekalbant apie lovų pagalvėles, indus su boružėmis, kaimišką krosnį nutūpusių metalinių boružių šeimyną.
Net pačios gamintas tortas, kuriuo Irūna vaišino svečius – su boružės atvaizdu.
„Vasarą boružės gyvena ir mano kieme: prilipdau jų po visą kiemą, primarginu – man gražu“, – pasakoja šeimininkė.
Užkariavo širdį prieš dešimtmetį
Paklausta, kodėl boružės, o ne bitės, katinai ar pašto ženklai, Irūna šypteli: „Tai toks mielas Dievo tvarinys.”
Ūkiškai gyvenanti moteris sako, kad boružės jos širdį užkariavo prieš dešimtmetį.
„Labai aiškiai atsimenu, kaip nuvažiavome į Kalvarijos miestelio sendaikčių turgų ir ten pamačiau metalinę boružę. Nuo tada boružės apsigyveno ir mano širdy, ir namuose“, – atvirauja I.Ignatavičienė.
Iki šio savo pomėgio nieko kito kolekcionuoti nebandžiusi. Bet dabar, sako, nepraeinanti pro įdomesnį daiktą su boruže. Namiškiai ir draugės žino, kad suvenyrai su boružėmis – geriausia dovana Irūnai.
Paklausta, kodėl boružės, o ne bitės, katinai ar pašto ženklai, Irūna šypteli: „Tai toks mielas Dievo tvarinys, Dievo karvytė, taip ir liaudyje vadinamos boružės.”
Derina su kitais hobiais
Prieš trisdešimt metų medicinos seselės išsilavinimą įgijusi Irūna visą gyvenimą išdirbo toje pačioje darbovietėje – Lazdijų ligoninėje.
Per tą laiką yra padėjusi tūkstančiams susirgusiųjų. Irūnos namuose garbingoje vietoje – daugybė padėkų ir apdovanojimų. Visa tai – už nuoširdų ir atsidavusį darbą ligoninėje.
Nuo vaikystės mėgstanti piešti, Irūna savo pomėgį boružėms derina su kitais mėgstamais užsiėmimais: tortų kepimu, maisto gaminimu, plakatų renginiams ir susiėjimams piešimu.
„Kai vasarą pamatysite boružę, tiesiog įsižiūrėkite į ją. Koks paprastumo, ramybės, gerumo įsikūnijimas! Et, kad taip mokėtume ir mes, žmonės“, – atsiduso atsisveikinant Irūna Ignatavičienė iš Grabaukos kaimo.
