Europos šalių lyderiai ir buvęs disidentai kartu su vietos gyventojais dalyvavo visą dieną vykusiuose minėjimuose, kuriuos vainikavo istorinių eitynių reinscenizacija, tvyrant nerimui dėl dabartinės Šaltojo karo laikus primenančios įtampos su Rusija, kurią kursto krizė Ukrainoje.
Šios ceremonijos vyko likus lygiai mėnesiui iki iškilmių Berlyne, per kurias bus minimos komunistinio Rytų Vokietijos režimo pastatytos neapkenčiamos sienos griūties 25-osios metines.
Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio diktatūrą.
Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio diktatūrą.
Į spalio 9-ąją vykusį taikų protestą Leipcige komunistinė vyriausybė ir sovietų pajėgos reagavo su nepatiklia nuostaba. Jis žymėjo posūkio tašką po kelis mėnesius trukusių neramumų, tačiau taip pat padidino nuogąstavimus, kad gali įvykti kruvinas susidorojimas, panašus į tų pačių metų birželį surengtą Pekino Tiananmenio aikštėje.
Dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas, kuris anuomet buvo prodemokratiškas pastorius komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad 1989-ųjų spalio 9-osios naktis buvo „stebuklinga“ ir gyrė demonstrantų narsą.
„Jiems buvo pažįstama valdžios arogancija – įsakymas šaudyti jokiu būdu nelaikytas neįsivaizduojamu, – J.Gauckas sakė per ceremoniją prie Leipcigo koncertų rūmų „Gewandhaus“. – Tačiau jie (demonstrantai) vis tiek atėjo – dešimtys tūkstančių įveikė engėjų baimę, nes jų laisvės troškimas buvo stipresnis. Jie privertė valdžią nuleisti ginklus prieš triuškinamas mases.“
Leipcige prie J.Gaucko prisidėjo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos lyderiai, dešimtys buvusių aktyvistų, taip pat du buvę JAV valstybės sekretoriai – Jamesas Bakeris bei Henry Kissingeris, kuris yra gimęs Vokietijoje.
Daugelis postkomunistinių šalių dabar jaučia „baimę ir nerimą“ dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.
Berlyno sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.
J.Bakeris, vadovavęs JAV Valstybės departamentui 1989–1992 metais, sakė, kad eitynės Leipcige buvo „pradžia žygyje į laisvę, kuris nesiliovė, kol buvo pasiekta laisvė VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) ir kitų pavergtų Vidurio bei Rytų Europos šalių žmonėms“.
Tačiau jis perspėjo, kad daugelis postkomunistinių šalių dabar jaučia „baimę ir nerimą“ dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.
„Nemanau, kad visiškai grįšime į Šaltojo karo padėtį. Esu tikras, kad negrįšime, – J.Bakeris sakė žurnalistams. – Tačiau norėčiau jums priminti, kad 15 metų po 1991-ųjų Rusija ir Vakarų šalys labai glaudžiai bendradarbiavo. Per tuos 15 metų Europa tapo ... vientisa ir laisva, ir nežinau, kodėl negalėtume prie to grįžti.“
Vėliau lyderiai susitiko Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kurioje buvo meldžiamasi už taiką. Tokios pačios pamaldos, prieš 25 metus kas savaitę rengtos velionio kovingojo pastoriaus Christiano Fuehrerio, padėjo įžiebti aktyvistų judėjimą.
Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis išreiškė viltį, kad žmonės, siekiantys demokratinės „laisvės Artimuosiuose Rytuose, taip pat Ukrainoje“, pasimokys iš įvykių Rytų Vokietijoje 1989 metais.