Daugeliui pasaulio žmonų gali pasirodyti labai artimas vienas D.Walesai išsprūdęs nusiskundimas, spausdinamas Piotro Adomowicziaus knygoje „Danuta Walesa. Svajonės ir paslaptys“.
„Jis niekada nesisiūlė padėti dirbant namų ruošos darbus“, net prieš pradėdamas politinę karjerą, švelniu balsu pasakojo žiniasklaidos vengianti moteris, su L.Walesa užauginusi aštuonis vaikus.
62-jų metų moteris prisimena, kaip 1968 metais susitiko su savo būsimu vyru Granske, kur pora gyvena iki šiol.
„Buvau devyniolikos, kai išvažiavau į Gdanską pas vyresnę seserį ir pradėjau ten dirbti gėlių parduotuvėje. Spalio mėnesį į parduotuvę užsuko savimi pasitikintis jaunas vyras ir paprašė pasmulkinti pinigus. Kitą dieną jis atėjo padėkoti. Tai buvo Lechas Walesą – jaunas laivų statyklos elektrikas, su kuriuo pradėjome susitikinėti ir ... 1969 metais susituokėme“, – rašoma knygoje.
„Vėliau devintojo dešimtmečio pabaigoje, per visą tą siaubingą politiką, jis vis mažiau ir mažiau buvo namuose su vaikais ir manimi“, – pasakojo D.Walesa.
Vis tik pirmos nepriklausomos profsąjungos „Solidarumo“ gimimą Danuta prisimena su ilgesiu.
„Tos dienos buvo pačios gražiausios mano gyvenime“, – pasakoja ji.
Kai 1981 metų gruodį komunistiniai šalies vadovai įvedė karinę padėtį, ji retai teturėjo progą pamatyti savo kalintį vyrą.
Kai 1983 metais jam buvo skirta Nobelio taikos premija, bijodamas, kad jam gali neleisti sugrįžti į Lenkiją, L.Walesa paprašė savo žmonos vykti į Oslą atsiimti premijos.
„1983 metų gruodžio 10 dieną sulaukiau atpildo už visas kančias, pažeminimus ir žiaurumus, kuriuos patyriau dėl karinės padėties... Karalius Olafas V pasirodė esąs labai paprastas žmogus, kupinas žavesio ir ramybės“, – prisimena moteris.
Panašų įspūdį jai paliko ir karalienė Elizabeth II, su kuria po dešimties metų, D.Walesa, tuomet pirmoji Lenkijos ponia, susitiko Vindzoro pilyje.
Netekęs posto 1995 metais, L.Walesa pradėjo daug važinėti po pasaulį, skaityti paskaitas ir labai prisirišo prie interneto.
„Žinau, kad jam internetas atstojo susirinkimus ir susitikimus su žmonėmis, kuriuos labai mėgo nuo 1980 iki tol, kol tapo prezidentu. Bet manau, kad turiu teisę nekęsti kompiuterių, kurie pasidarė svarbesni nei žmonės“, – atviravo D.Walesa.
