Manulai zoologijos soduose yra itin reti gyvūnai, mat yra labai lepūs ir dažnai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis. Taip pat šie gyvūnai yra labai baikštūs ir tik retam bei kantriam zoologijos sodo lankytojui pavyksta pamatyti manulą. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė jį išvysti, gali grožėtis ypač gražiu kailiuku ir dažnai – įmantriomis snukučio išraiškomis.
Kartais net galima išgirsti ypatingus jų skleidžiamus garsus – savotiškus prikimusio murkimo ar purškimo.
Manulai dydžiu panašūs į naminį katiną, nors ir stambesni, o artimiausi jo giminaičiai – persiškos kilmės katės. Manulai paplitę Rusijoje, Centrinės Azijos valstybėse: Kazachstane, Užkaukazėje, Irane, Afganistane, Tibete ir Vakarinėje Kinijoje. Patelės pavasarį atsiveda iki keturių mažylių.
Maitinasi graužikais, smulkiais paukšteliais ir paukščių kiaušiniais. Medžioja naktimis. Jie dažnai užima kitų gyvūnų urvus, apsigyvena ir uolų plyšiuose.
Laisvėje manulų medžioklė uždrausta visose valstybėse, išskyrus Mongoliją. Raudonojoje knygoje šios rūšies statusas – artėja grėsmė išnykti.
Šios katės zoologijos soduose išgyvena 11–12 metų. Tikimasi, kad naujasis gyventojas, kartu su manule Melisa, sėkmingai padidins šios rūšies populiaciją. Lietuvos zoologijos sode manulai laikomi nuo 1969 m.
