Kol kas migruoja tik uodeliai ir muselės, bet netrukus, kas žino...O tuo pat metu kiti mokslininkai patys stengiasi šį tą atšildyti. Tik kur kas didesnio masto: jungtinės JAV ir rusų mokslininkų pajėgos mėgina prikelti mamutą.
Jie ateina
Klimato pokyčiai, apie kuriuos taip daug kalbama ir rašoma, ne tik kėsinasi išvyti iš mūsų kiemo žiemą, bet ir ištremti ją iš mūsų platumų visiems laikams.
Šis palyginti nežymus šiltėjimas, kuris juntamas jau dabar, privilios į Europą ir Lietuvą nelauktų migrantų. Juos sustabdyti bus sunku, kadangi jie yra praktiškai nematomi. Tai – mikroorganizmai arba kitokie labai smulkūs kenkėjai.
Pavyzdžiui, virusus nešiojantys moskitai. O erkių pagausėjimas mūsų miškuose – jau įvykęs faktas. Medikai jau dabar perspėja mus apie maliarijos ir kitų mirtinai pavojingų ligų sukėlėjus. Pastaruosius kelerius metus vabzdžių ir graužikų pernešamos ligos vėl sugrįžo į Europą. Šios ligos kelia rimtų sveikatos, politinių bei ekologinių problemų. Mokslininkai dar ne visai supranta šių epidemijų priežastis, bet tarp jų minimos žemdirbystės plėtra, vietos ir globalūs ekologiniai bei klimato pokyčiai.
Žodžiu, reikėtų nenustebti, jei netrukus pas mus susikraustys visokie šiltųjų kraštų uodai, musės, iguanos ir Galapagų vėžliai. Nemanau, kad labai apsidžiaugčiau, bet gal kaip nors tilpsim...
Prikels mamutą
Kam atšilimas kelia siaubą, o kam – susidomėjimą. Štai JAV ir Rusijos mokslininkų komanda iš atšildytų plaukų kuokšto sudėliojo didžiąją mamuto genomo dalį. Kalbama, kad yra šansų prikelti seniai išnykusius dramblių giminaičius naujam gyvenimui.
Iš Sibiro lede įšalusių plaukų ekspertams pavyko atkurti apytiksliai 80 proc. mamuto genomo. Ankstesnieji bandymai išgauti mamuto DNR mėginių iš kaulų buvo nesėkmingi: per tūkstančius metų į fosilijas giliai įsigraužė bakterijos, virusai ir parazitai, iš kurių genetinės informacijos mokslininkams jokios naudos. Pasiekimas, be kita ko, paskatino entuziastų fantazijas apie galimybę klonuoti rūšį, kurios paskutinieji atstovai žeme vaikščiojo 8000 m. pr. Kr. – paskutiniojo ledynmečio laikais. „Tai galima padaryti. Klausimas tik toks, ar, turėdami reikiamas technologijas, turėtume tai padaryti? – sako JAV Penn State universiteto biochemijos profesorius Stephanas Schusteris. – Aš būčiau nustebęs, jei paaiškėtų, kad tai užtruks ilgiau nei 10 ar 20 metų“.
Tačiau daugelis kitų mokslininkų abejoja, ar apskritai įmanoma prikelti seniai išnykusias rūšis. Viena didžiausių problemų - genetinės informacijos pokyčiai, atsirandantys po gyvūnų mirties. „Tai šiek tiek primena bandymą sukonstruoti automobilį, teturint 80 proc. dalių ir iš anksto žinant, kad kai kurios jų neveiks“, – aiškina Jeremy Austinas, Australijos Adelaidės universiteto Senovinės DNR centro direktoriaus pavaduotojas. Sintetinė biologija, kaip mokslas, žengia tik pirmuosius žingsnius. S.Schusterio teigimu, turėtų būti įmanoma vieną dieną atkurti bet kurį išnykusį padarą „per pastaruosius 100 tūkst. metų“ su sąlyga, kad jo palaikų su plaukais bus rasta amžinajame įšale. Tokiu atveju pirmieji gyvųjų fosilijų zoologijos sodai labiau primintų ne legendinio „Juros periodo parko“, o animacinio filmo „Ledynmetis“ tęsinį.
