Bene reikšmingiausia įsisavinti ir nuoširdžiai veikti pagal esminį savanorystės principą: tai altruistinė veikla, dalies savo laiko, energijos, žinių ir asmeninės patirties atidavimas dirbant visuomenei naudingą darbą, negaunant už tai jokio piniginio atlygio. Tokiais pagrindais veikia projektas „Ne imti, bet duoti“, gyvuojantis daugiau nei dešimtmetį ir vienijantis apie 100 savanorių. Kas, kam ir ką duoda šiame savanoriškame projekte?
Tikslas – padėti vaikų globos namų auklėtiniams
„Ne imti, bet duoti“ – tai Lietuvos Gamtos Mokslų Olimpiadų Asociacijos (LGMOA) ne pelno siekiantis projektas, kurio tikslas švietėjiškas ir socialinis: padėti mokytis ir susidraugauti su vaikų globos namų auklėtiniais. Pernai dešimties metų jubiliejų atšventęs projektas vienija daugiau nei 100 savanorių, kurie kiekvieną savaitę keliauja į vaikų globos namus ir padeda įvairaus amžiaus vaikams ruošti namų darbus, panaikinti mokymosi spragas. Greta mokslo ne mažiau svarbi vaikų integracija į visuomenę, įvairaus pobūdžio renginių, išvykų organizavimas.
„Į vaikų globos namus savanoris ateina kaip korepetitorius. Viskas prasideda nuo mokymosi, o ilgainiui atrandamas ryšys, santykis ir tuomet išsivysto įvairiausios veiklos“, – mintimis dalijasi projekto vadovė Simona Burbulytė.
Vaikų globos namai patys kviečia savanorius
Prieš dešimtmetį užgimęs projektas šiomis dienomis pelnęs ne vienerių vaikų globos namų vadovų, auklėtojų pasitikėjimą, todėl savanoriai sutinkami noriai. Kalbėdamas apie savanorių-korepetitorių pagalbos svarbą nevyriausybinių vaikų globos namų, Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevičius dalijosi mintimis, kad į vaikų globos namus patenka vaikai, kurie yra socialiai, pedagogiškai, emociškai apleisti, tad labai svarbu padėti jaustis tokiems pat kaip jų bendraamžiai.
Mokyklose yra didelis kolektyvas, todėl ne visada pastebimas kiekvienas vaikas, kai kurie net „nurašomi“, todėl su vaikais reikia rimtai dirbti ir po pamokų. Į juos reikia investuoti čia ir dabar.
„Kadaise turėjome galimybę samdyti korepetitorius, tačiau šiuo metu to sau leisti negalime. Esant tokiai situacijai patys ieškodavome savanorių, važiuodavome į universitetus ir kalbindavome studentus“, – pasakoja Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevičius.
Pasak jo, sužinojus apie „Ne imti, bet duoti“, dvejonių ar pradėti bendradarbiavimą nebūta. Savanoriai spinduliavo motyvacija, noru mokyti, tad poreikis atitiko pasiūlą. „Įsitraukdami į šį projektą gavome daugiau nei tikėjomės. Tikėjomės pagalbos moksluose, tačiau šiek tiek nuogąstavome, kad ateina ne profesionalai, o studentai. Rezultatą gavome geresnį nei dirbdami su profesionalais“, – džiaugsmo neslėpė Gedas Batulevičius.
Greičiausiai įtakos turėjo tai, kad kalbėjo panašaus amžiaus jaunuoliai ir gebėjo sudėtingus dalykus įvardinti paprastai, bet suprantamai. Svarbu ir tai, kad savanoriai neretai tampa didžiaisiais vaikų draugais. Pas vaikus lankosi atsakingi žmonės, turintys tam tikrą vertybinį pagrindą, kitokį laisvalaikį, kitaip žiūrintys į pasaulį. Tai „užkabina“ vaikus ir keičia jų mąstymą.
Savanoriu tampa ne kiekvienas
Darbas su vaikais reikalauja ypač didelės atsakomybės, taip pat gebėjimo mokyti kitą. „Dar prieš porą metų savanoriu galėjo tapti kone kiekvienas asmuo, sulaukęs 17 metų amžiaus, pareiškęs norą mokyti vaikus. Tačiau, laikui bėgant, išryškėjo mokymo kokybės problema, Pastebėjome, kad vien noro ir įgūdžių nepakanka. Reikia ir gebėjimo juos perteikti“, – mintimis dalijosi projekto savanoris, Antakalnio socialinės vaikų globos namų kuratorius Lukas Dvilevičius.
Žinoma, nėra to, ko negalima išmokti. „Ne imti, bet duoti“ į savo gretas stengiasi priimti kiekvieną, mylintį vaikus ir turintį potencialo. „Savanorių laukiame visada, kadangi vaikai nori mokytis visus metus, nori būti su savo vyresniaisiais draugais.
Kiekvienas norintis prisijungti gali parašyti laišką adresu neimti@gmail.com ar tiesiog susisiekti Facebook žinute ir mes padėsime įsilieti į projektą“, – aiškina projekto vadovė Simona Burbulytė.
Kasmet sulaukiama didelio būrio pretendentų, visi ateinantys žmonės yra labai skirtingi, todėl vienos formulės, pagal kurią nustatoma, ar savanoris tinkamas, nėra.
„Kantrybė – išminties pamatas, sakė Platonas. Ir aš jam pritariu. Dirbant su vaikais ši savybė viena svarbiausių ir labiausiai ugdomų savanoriuose. Meilė vaikui – savybė, be kurios vargu ar kuris ateitų į šį projektą ir tikėjimas – tiek vaiku, tiek pačiu savimi ir bendrų pastangų sėkme“, – kalba savanoris Lukas Dvilevičius. Taigi, svarbiausios savanorio savybės – didelis noras padėti, motyvacija, atsakomybė ir kantrybė mokant vaikus.
Savanorystė nėra būrelis
Savanorystė nėra tik laisvalaikio leidimas su vaiku. Korepetitoriai neišvengiamai susiduria su sunkumais. Vienas jų – vaikų motyvacijos mokytis stygius. Vaikai džiaugiasi atėjus savanoriui, tačiau laikui bėgant motyvacija silpnėja ir tenka paplušėti, norint ją sugrąžinti. Kitas sunkumas – santykio su vaikais užmezgimas. Kai kurie vaikai ne kartą ir ne du buvo palikti savo tėvų, tad vaikai bijo prisileisti naujus žmones. Kartais gali prireikti metų ar pusantrų, tam, kad pavyktų užmegzti kontaktą su vaiku.
„Ateidami į projektą savanoriai neretai susiformuoja gana idealistišką vaizdą. Mano, kad yra geri žmonės ir todėl yra laukiami išskėstomis rankomis. Mes tikrai jų laukiame, tačiau neretai savanoriai nepagalvoja, kad gali susidurti su įvairiais sunkumais ir viskas nėra taip paprasta ir lengva“, – sako Simona Burbulytė.
Savanoriams, kurie patiria sunkumų, visų pirma gali padėti jų kuratoriai, kurie yra visuose vaikų globos namuose. Susidūrę su problemomis savanoriai taip pat gali kreiptis į projekto vadovę ar psichologą, kuris dirba bet kuriuose vaikų globos namuose. „Siekdama efektyvinti darbą, nuo šių metų rengsime atvejų analizės užsiėmimus, kurie vyks kartą arba du kartus per mėnesį. Jų metu profesionali psichologė padės atsakyti į iškilusius klausimus bei padėti išspręsti kilusias problemas.“, – pasakoja projekto vadovė Simona Burbulytė. Pagalbos projekte sulaukia ne tik vaikai, bet ir „Ne imti, bet duoti“ nariai.
Vaikai nori turėti draugą
Prasidėjęs nuo grupelės draugų veiklos, 2015–2016 mokslo metais projektas vienijo 115 savanorių, kurie padėjo daugiau nei 120-čiai vaikų, augančių vaikų globos namuose. Matyti, kad vaikų apetitas auga greitai, tik kas skatina jų norą mokytis, turėti draugą? Pasak projekto vadovės Simonos Burbulytės, priežasčių esti įvairių.
„Tiek vaikai, tiek auklėtojos, tiek direktoriai nori, kad vaikai gerai mokytųsi, tačiau svarbiausia, kad vaikas pats norėtų turėti korepetitorių. Yra vaikų, kurie mano, kad korepetitorius vers jį kažką daryti, tačiau šis požiūris pasikeičia, kai jie pamato savo draugus bei jų draugystę su korepetitoriumi“, – sako Simona Bubrbulytė. Vaikai užsikrečia vieni nuo kitų: pamatę, kad korepetitorius gali būti naudingas, vaikai panūsta su juo susipažinti.
„Pagirtina tai, kad auklėtojos, norėdamos gero vaikams, prašo jiems korepetitorių. Tačiau naudos iš tokių, auklėtojų išprašytų, korepetitorių mažai. Šie vaikai sunkiau nei kiti prisileidžia nepažįstamus žmones“, – patirtimi dalijasi savanoris-korepetitorius Lukas Dvilevičius.
Pasak jo, tokiais atvejais vaikai dažniausiai nenori nei mokytis, nei bendrauti su savanoriais, o šie lieka įžeisti tokio vaikų elgesio ir mano esą tai jų kaltė. Palaipsniui diegiama nuostata, kad vaikai turėtų patys pasirinkti, reikia jiems korepetitoriaus ar ne.
Vaikų poreikis turėti savanorį, draugą auga, tad plečiasi ir pats gražaus vardo projektas. Šiais metais „Ne imti, bet duoti“ savo veiklą pradeda ir Kaune, prie projekto prisijungė vaikų dienos centras bei vaikų globos namai „Atsigręžk į vaikus“ ir „Žiburio fondas“, kuris rūpinasi šeimomis, globojančiomis vaikus iš vaikų globos namų.
Projektas – nauda pačiam savanoriui
Pavadinimas „Ne imti, bet duoti“ tartum savaime sako, kad savanoriai vaikams dovanoja savo laiką, kantrybę, jėgas. Paradoksalu, tačiau ne vienas korepetitorius tvirtina, kad tai vaikas yra duodantis asmuo, o savanoris adresatas, susižeriantis visas gėrybes.
„Manau, jog savanoriai ir aš pati iš šio projekto daugiau gauna, negu duoda. Mes įgyjame mokymo, bendravimo su vaikais patirties. Taip pat išmokstame spręsti įvairiausius sunkumus. Ne mažiau nuostabu kasdienė šypsena, kylanti išėjus iš globos namų ir supratus, kad padariau kažką gero“, – šypsodamasi kalba Simona Burbulytė. Pasak jos, kaskart jaučiama, kad duodama kažkas neapčiuopiamo Lietuvos visuomenei ir tartum rūpinamasi jos ateitimi.
„Į projektą atėję savanoriai išmoksta planuoti savo laiką, kas yra sunku dabartiniu ritmu gyvenantiems studentams bei kitiems užimtiems žmonėms. Ugdomas atsakomybės jausmas ir stiprinama kantrybė. Manau, tai yra esminės savybės, padėsiančios ir tolimesniuose gyvenimo etapuose“, – teigia savanoris Lukas Dvilevičius.
Jam antrina ir Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevčius. „Pamenu, kai ėjau ieškoti darbo, manęs klausė, kokią aš turiu patirtį. Tuomet aš labai siutau, kodėl egzistuoja tokia neteisybė, nes aš ką tik baigiau mokslus. Pats nebuvau savanoriavęs, nes neatėjo tokia mintis, o ir savanorystės kultūra buvo menka. Šiandien, jei būčiau darbdavys, nepriimčiau žmogaus, kuris teigtų, jog negalėjo įgyti patirties, nes būtent savanorystė suteikia įgūdžių“, – svarsto Gedas Batulevičius. Pasak jo, rašyti, skaičiuoti išmoko švietimo sistema, tačiau ji nemoko proceso. Įgauti tam tikras kompetencijas, mokytis kaupti patirtį. Savanoris gauna daugiau nei duoda, jei pataiko į savo vietą.
Dažnai tenka girdėti, jog būtent vaikai yra bet kurios šalies ateitis, todėl „Ne imti, bet duoti“ egzistavimas naudingas mūsų šaliai. „Kviečiu įvairias organizacijas, įstaigas palaikyti projektą „Ne imti, bet duoti“. Šiems savanoriams reikalingos kanceliarinės prekės, patalpos susirinkimams, šventėms. Kviečiu visus pasidalinti resursais, kurie nėra išnaudojami. Šis projektas veikia Vilniuje, tuoj veiklą pradės Kaune, todėl palaikymas tikrai reikalingas“. Prie projekto gali prisidėti kiekvienas: tiek savo mokymu, tiek finansine ar daiktine parama.
