Penktadienio rytą subyrėjęs Sandariškių ąžuolas tituluojamas antruoju pagal dydį medžiu Lietuvoje. Jis savo duomenimis nusileidžia tik Stelmužės galiūnui.
„Sandariškių ąžuolas – botaninis gamtos paveldo objektas, esantis Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, Sandariškių viensėdyje. Medžio rūšis – paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.). Ąžuolo kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 717 cm, aukštis – 17 m, lajos aukštis – 13 m. Medis viršijo gamtinę brandą ir yra stagnacijos fazėje“, – tokios žinios apie Biržų krašte augusią gamtos puošmeną pateikiamos „Vikipedijoje“.
Šniokšdamas krito penktadienio rytą
Apie suplėšytą ąžuolo kamieną ir nulūžusią šaką Latvelių girininkui Algirdui Trybei pranešė ąžuolo kaimynystėje gyvenanti Laima Steponavičienė.
Atrodė, jog į kažką trenkė. Pasigirdęs ir keistas čežantis garsas – buvę panašu, lyg kas stogą nagais draskytų.
„Po lietaus nueinu daržo ravėti, ogi žiūriu – ąžuolo nebėra“, – pasakojo artimiausia Veronikos Brazauskienės, kurios kieme augo medis milžinas, kaimynė Laima.
Šeštadienį „Šiaurės rytų“ kalbinta moteris pasakojo, kad Sandariškių ąžuolas šniokšdamas krito penktadienio rytą.
Anot L.Steponavičienės, tai galėję įvykti apie 8 valandą, kai ji buvo ką tik pamelžusi karvę ir grįžo namo. Staiga užėjęs smarkus lietus truko neilgai – gal apie 15 minučių. Du kartus smarkiai sugriaudėjo.
Atrodė, jog į kažką trenkė. Pasigirdęs ir keistas čežantis garsas – buvę panašu, lyg kas stogą nagais draskytų.
„Po lietaus nueinu daržo ravėti, ogi žiūriu – ąžuolo nebėra“, – pasakojo artimiausia Veronikos Brazauskienės, kurios kieme augo medis milžinas, kaimynė Laima.
Į verčiausių pamatyti įspūdingų Lietuvos medžių dešimtuką įtrauktas Sandariškių ąžuolas dėl nežinomų priežasčių buvo netekęs gamtos paminklo statuso. Įspūdingojo ąžuolo drevė galėjo talpinti tris žmones, rašė šalies žiniasklaida, siūliusi būtinai atvykti į Biržų kraštą ir pamatyti Sandariškių galiūną.
Kone devyniasdešimties metų sulaukusios senolės Veronikos Brazauskienės sodyboje augęs ąžuolas jau prieš keletą metų buvo skilęs pusiau.
Tuomet Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius sakė, kad nuorodos, kur yra Sandariškių ąžuolas, seniūnija nenaikins. Tačiau ar jo gyvenimą dar įmanoma pratęsti, seniūnas teigė nežinantis.
„Stelmužės ąžuolo drevė užbetonuota. Sandariškių ąžuolo drevė tokia, kad gali viduje pastatyti stalą ir rašyti kaip D.Poška. Jei vidų betonuotume, būtų labai didelės sąnaudos. Reikės pasikonsultuoti su specialistais, ką jie patars“, – 2009 metais kalbėjo G. Kubilius.
Pasak seniūno, priemonių gelbėti medį taip ir nebuvo imtasi. Apsvarsčius galimus variantus suabejota, ar bandymai išsaugoti ąžuolą jam tik dar labiau nepakenktų.
Seniūnas sakė žinantis apie Sandariškių ąžuolo likimą. „Deja, ko gero, esame bejėgiai prieš gamtą“, – sakė G. Kubilius, rengęsis važiuoti į Sandariškių viensėdį. Dabar Sandariškių ąžuolo vienintelė likusi šaka tesilaiko ant sutrupėjusio kamieno dalies.
Netekę lizdo gandrai gūžtas bandė sukti ant kaminų
„Kaip seni žmonės griūva, taip ir medžiams ateina laikas“, – kalbėjo senolė Veronika Brazauskienė, kurios gyvenimas praėjo Sandariškių ąžuolo paunksnėje.
Senoji Sandariškių viensėdžio gyventoja prisipažino ketinanti pagaliau ryžtis važiuoti gyventi pas dukrą į Panevėžį.
„Ir gandrai kitais metais namų nebeturės – jų lizdo nebeliko...
Senoji Sandariškių viensėdžio gyventoja prisipažino ketinanti pagaliau ryžtis važiuoti gyventi pas dukrą į Panevėžį.
„Ir gandrai kitais metais namų nebeturės – jų lizdo nebeliko... Šiąnakt tai jie ir mano namelio kaminą buvo užvajavoję – iš ryto jis buvo apkrautas šapais, kuriuos anūkas nurinko ir kaminą tinkleliu uždengė“, – pasakojo senoji sodybos šeimininkė.
Anūkas ne tik kaminą, bet ir kelią išvadavo – nulūžusią ąžuolo šaką pjaustė ir atokiau krovė.
„Niekam čia tas ąžuolas nerūpėjo, likimo valiai buvo paliktas, o aš tik turiu kelią valyti“, – kalbėjo vyras.
Tvarkydamas šakas jis rado iškritusį gandralizdį, taip pat medžio nuolaužose surinko gal kokią dešimtį kiaušinių. Kokie laukiniai paukščiai juos sudėjo ir neišperėjo, sunku pasakyti.
Pokalbio su Sandariškių gyventojais metu aplinkui sukiojęsi gandrai taikėsi ir ant Laimos Steponavičienės renovuojamo namo kamino įsikurti.
„Reikės kitais metais gandralizdį kelti – o gal jiems patiks čia pat esantis jaunesnis ąžuolas?“ – svarstė Laima, sodyboje gyvenanti su dukromis ir aštuoniasdešimtmete motina.
Moteris sakė mananti, kad jos daržo gale žaliuojantis jaunasis ąžuolas yra senojo milžino vaikas, išaugęs iš gilės.
„Gilių forma lygiai tokia pat kaip ir senojo ąžuolo. Gilės plonos ir pailgos“, – kalbėjo moteris.
Ąžuolai – tėvynės sargyboje?
Gyvenimą baigiantis ir viena šaka liūdnai mojuojantis Sandariškių ąžuolas turi legendą. Pasak jos, medis mena XVI a. nuožmias lietuvių su švedais kovas, kurių paliaubas nuspręsta pažymėti ne įprastiniu rašytiniu būdu, o pasodinant tris taikos ąžuolus.
Vienas lietuvių kariuomenės vadas pasakęs: „Iš gilių išaugs galingi ąžuolai. Kol bent vienas lapas ant jų žaliuos, nedrįskite į mūsų žemę kelti kojos.“ Taip ne vieną šimtmetį saugoję šalį nuo švedų atakų medžiai pamažu ėmė nykti – du iš jų jau nudžiūvę.
2013 metų rugpjūčio 2-ąją, išaušus pirmajai Biržų miesto šventės dienai, mirtinai sužalotas paskutinysis iš trijų Sandariškiuose augusių taikos ąžuolų.
