Ar paparčio žiedas tėra žinojimo, išminties simbolis? Ar ieškodami jo – ieškome savęs, laukiame nušvintant? Vidurnaktį klausimų kilo ir daugiau, tačiau šįkart ieškojome ne atsakymų, o to, kuris jais spindėtų – kad ir kur bebūtų, kokiomis spalvomis bepražystų.
Sako, kad žmogus, suradęs paparčio žiedą, ima girdėti, ką kalba paukščiai, žvėrys, kiti žmonės. Išgirsta netgi jų mintis – apie dangaus kelius, miško takelius, sielos klystkelius. Sako, kad žmogus ima girdėti ir save patį. Ar dėl to mes ir ėjome?
Žvilgsnis smigo į miško paklotę, blaškėsi tarp medžių, krūmokšnių, glitnių žolių, vis atsitrenkdavo į šakų šešėlius, pasiklysdavo viršūnėse, nes akis vis pakeldavome į šiąnakt tik trumpam sutemusį dangų – galbūt paparčio žiedas tėra atspindys žvaigždės, galbūt kiekvienas turime po savąjį žiedą, tik nuolat pamirštame, kuris iš jų – mūsų.
Galiausiai, tolumoje, kurią, atrodė, įmanoma pasiekti tik einant kiaurą naktį, išvydome kitą tolumą, lyg šviesesnę, tarsi jau auštančią, o už jos – dar vieną, pasiekiamą tik prisimerkus, kai lengvai gali karpyti ir žemę, ir dangų.
Ir tada mes nustebsime. Nes paparčio žiedas pražys ir švytės būtent ten, kur mes galime pasiekti tik ranka. Ten, kur niekada nebuvome atėję. Ten, kur niekada ir nebūsime.
