Veneros tranzitas, prasidėjęs antradienį tuojau po 22 val. Grinvičo (2 val. Lietuvos) laiku, pirmiausiai buvo stebimas dalyje Šiaurės Amerikos, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje.
Tuo metu vienoje linijoje tarp Žemės ir Saulės skriejanti Venera buvo matoma kaip mažytis juodas taškelis ant Saulės disko paviršiaus.
Australija, kurioje Veneros judėjimas kelia unikalų istorinį susidomėjimą, buvo viena iš tinkamiausių vietų stebėti šiam beveik septynias valandas trukusiam reiškiniui, kuris buvo matomas nuo rytinės iki centrinės šalies dalies.
Nors kai kur Australijoje dangus buvo debesuotas, į Sidnėjaus observatorijos organizuotą tranzito stebėjimą bilietus įsigijo 1,5 tūkst. žmonių, norinčių pamatyti retą dangaus reiškinį, kuris Žemėje vėl bus stebimas tik 2117 metais.
„Tai nepanašu į užtemimą, per kurį kažkas visiškai uždengia Saulę“, – naujienų agentūrai AFP sakė Australijos astronomijos observatorijos vyriausiasis astronomas Fredas Watsonas.
„Veneros skersmuo šimtą kartų mažesnis nei Saulės, todėl iš esmės ji tebuvo mažytis juodas taškelis ant Saulės disko, tačiau jis judėjo iš vienos pusės į kitą“, – aiškino jis.
Veneros tranzitas nuo pradžios iki pabaigos buvo stebimas Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje.
Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje saulei tekant buvo galima stebėti baigiamuosius tranzito etapus, o Šiaurės Amerikoje – tik jo pradžią, kol saulė nusileido.
Šis dangaus reiškinys turi ypatingą istorinę reikšmę Australijai, nes ankstesnis Veneros tranzitas, įvykęs 1769 metais, iš dalies nulėmė šio pietinio žemyno „atradimą“ per Britanijos organizuotą Jameso Cooko ekspediciją.
Kapitonas J.Cookas išplaukė į Taitį laivu „HMS Endeavour“, siekdamas surinkti duomenų apie tais metais turėjusį įvykti Veneros tranzitą. Po sėkmingų stebėjimų jis buvo pasiųstas ieškoti „didelės pietinės žemės“, kuri, kaip manyta, turėjo būti Ramiajame vandenyne.
Per šią kelionę J.Cookas pažymėjo žemėlapiuose rytinę Australijos pakrantę ir paskelbė šį žemyną Britanijos nuosavybe 1770 metais.
Planetų tranzitų stebėjimai suteikia svarbių mokslinių duomenų.
„Tranzito laiko matavimai iš dviejų labai nutolusių vietų ant Žemės paviršiaus leidžia nustatyti atstumą iki Veneros – tuo pačiu ir Saulės sistemos dydį“, – aiškino F.Watsonas.
Mokslininkai taip pat nurodo, kad šie stebėjimai taip pat suteikia galimybių patobulinti metodus, kuriais mėginama nustatyti aplink kitas žvaigždes skriejančių planetų atmosferos sudėtį, kai jos praslenka priešais savo šviesulius.
Kol kas išsamūs stebėjimai buvo atlikti tik per šešis Veneros tranzitus – 1639, 1761, 1769, 1874, 1882 ir 2004 metais, nes anksčiau dar nebuvo išrasta reikalinga vaizdo didinimo įranga.
Nuo 2000 metų prieš mūsų erą iki 2004 metų Venera buvo praslinkusi per Saulės diską iš viso 53 kartus.
NASA žadėjo paskelbti „geriausius įmanomus šio reiškinio vaizdus“, gautus iš Saulės dinaminių procesų observatorijos (SDO), kurios kosminiai teleskopai skrieja orbitoje aplink Žemę.
„Tranzitas – nuostabus ir retas reginys; žinant, koks didžiulis yra dangus, labai neįprasta, kad planeta kirstų Saulės diską – ir kito atvejo reikės laukti iki 2117 metų“, – sakė vienas iš SDO mokslininkų Richardas Harrisonas.
Europos kosmoso agentūros (ESA) zondas „Venus Express“ šiuo metu yra vienintelis kosminis aparatas, skriejantis aplink šią karštą planetą. Jo atliekamuose Veneros atmosferos tyrimuose taip pat bus naudojama Saulės šviesa.
ESA ir Japonijos kosmoso agentūra taip pat turi palydovų, skriejančių žemose orbitose aplink Žemę, iš kurių buvo stebimas Veneros slinkimas priešais Saulę.
Tuo tarpu NASA kosminis teleskopas „Hubble“, kuriuo negalima tiesiogiai stebėti Saulės, naudojo Mėnulį kaip veidrodį, tiriant atspindėtą šviesą ir mėginant daugiau sužinoti apie Veneros atmosferą.
Siūlome pasižiūrėti vaizdo įrašą:
