„Kiek galima kaupti tuos pinigus...“
Nors pas Petravičius atvykau antradienį, o vestuvės keltos šeštadienį, Irma buvo ką tik išlydėjusi paskutiniuosius svečius. Jos vyras Pranciškus ilsėjosi ant sofos, labai buvo pavargęs nuo šurmulio. Svetainę puošė glėbiai gėlių puokščių, pamerktų į kibirus. Vienas jų, kaip Irma atkreipė dėmesį, buvo įsuktas į blizgų popierių, kad šventės metu Dapkiškių kultūros namų salėje, kur vyko iškilmės, atrodytų dailiai. Iš ant sienos kabančio didelio nuotraukų koliažo į mudvi žvelgė Irmos anūkai.
Tai jų dovana. Irma dar parodė ant pianino stovinčią, pusseserės dukros Laimutės Cancingerienės, Tauragės kultūros centro Dapkiškių skyriaus kultūrinių renginių organizatorės, dovanotą skrynelę. Į ją Irma suguldė visas atvirutes su sveikinimais. Į iškilmes atvyko 53 asmenys. Kvietimai buvo išsiųsti 75-iems, grojo Šilutės kantri muzikos kapela „Karčema“.
– Kiek galima kaupti tuos pinigus banke – reikia džiaugtis gyvenimu, – į pastabą, jog tokia šventė turėjo atseiti nemenkus pinigus, atsakė Irma. – Norėjau šventės visiems. Kaip apgailestavau, kad iš 15 pakviestų bendrakursių atvyko tik 4, – dėstė Irma ir man į rankas įdavė Virginijos Martutaitienės, savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus (CMS) vedėjos, dovanotą įrėmintą jos vestuvinę nuotrauką.
Norėjau šventės visiems. Kaip apgailestavau, kad iš 15 pakviestų bendrakursių atvyko tik 4.
Už meiliai susikabinusių jaunavedžių stovėjo pulkas tautinius drabužius dėvinčio jaunimo. Tai Irmos bendramoksliai Pajūrio žemės ūkio technikume, tarp jų ir auklėtoja, ir piršlius atstojusi dėstytojų pora. Kaip mena Irma, ir vestuvės keltos labai jau „akademiškomis“ aplinkybėmis.
– 1964 metų sausio 22 dieną buvo įteikti diplomai, 23-čią atšventėme išleistuves, 24-ą toje pačioje technikumo salėje perstumdėme stalus ir 25-ą dieną, šventėme savo vestuves. Svečiai – kelios dešimtys technikumo bendramokslių, – savo didžiąją dieną mena Irma.
Susipažino ant šieno
Pora susituokė po poros draugystės metų. Iš matymo buvo pažįstami, nes Pranciškus grodavo technikume vykusiuose šokiuose, o pirmasis poros pokalbis užsimezgė ant šieno kupetos.
- Su kurso draugėmis nuėjome pažiūrėti Pajūrio tarybinio ūkio festivalio kitapus Jūros. Pamanėm, kad nuo šieno kupetos bus geriau matyti, tačiau ant jos riogsojo keletas vaikinų. Buvau „mandresnė“, tai priėjusi riktelėjau: „Marš, vyrai, iš mūsų vietų“, tie ir atsistojo. Mes pasilipome aukščiau, o jie liko sėdėti žemesnėje kupetos vietoje. Užsimezgė pokalbis, – pasakoja Irma.
Santuokos sutvirtintas ryšys išliko iki šiol, o iš jo dar „išsimezgė“ ir keturios dukros. Žinoma, santuokoje netrūko nei džiaugsmo, nei nusivylimų, slogios buities, tačiau apie viską Irma mena su šypsena. Moteris nuo jaunystės buvo veržli, tad pernelyg buitinių rūpesčių nesureikšmino – energijos nepritrūko nei vystyklus plauti, nei kolūkio darbuotojams vadovauti (dirbo Pilaitės kolūkio brigadininke):
– Pamenu, parjoju ant arklio pažindyti kūdikio ir vėl toliau „varau“. Laimei, mama padėdavo – pasaugodavo vaikus.
Žiedus mainė ir metrikacijos skyriuje, ir bažnyčioje
Dabar dukros užgyveno septynis anūkus. Šeštadienį tarp vaikų ir anūkų Irma su Pranciškumi sukosi jaunavedžių valso žingsneliu rajono savivaldybės Metrikacijos skyriuje. Viskas vyko dailiai ir iškilmingai – jaunavedžiai žiedais apsikeitė tiek Metrikacijos skyriuje, tiek evangelikų liuteronų bažnyčioje, gražių gyvenimo metų linkėjo rajono meras Pranas Petrošius, sveikino jo pavaduotojas Silverijus Statkus, gražių žodžių negailėjo CMS vedėja V.Martutaitienė. O viena anūkių močiutei prabilo tokiomis eilėmis, kurios Irmą ašaromis padabino.
– Tik rinkau jas servetėle ir baiminausi, kad per tas ašaras dukros padarytas makiažas nenuvarvėtų, – savo auksines vestuves mena Irma.
