34-erių mirusiojo Braitono Dama Zante artimieji ir draugai jau ruošėsi velionį išlydėti į paskutinę kelionę, kai vienas iš procesijos dalyvių pastebėjo, kad trūkčioja mirusiojo koja. „Aš pirmas pamačiau, kad B. D. Zante kojos juda. Pastebėjau tai, kai priėjau prie karsto, kad pažvelgčiau į jame gulinti kūną, – pasakoja vienas iš laidotuvininkų Lotas Gaka. – Mane ištiko šokas. Tučtuojau iškvietėme greitąją pagalbą. Tai – stebuklas, žmonės vis dar negali tuo patikėti.“
B. D. Zante yra tikras laimės kūdikis, kad atsigavo laiku, tačiau tai – joks stebuklas. Nors istorijos apie žmones, kurie laikomi mirusiais, tačiau prieš laidojant atgyja, skamba keistai, tokie nutikimai yra gerokai dažnesni nei daugeliui atrodo – ypač vadinamojo Trečiojo pasaulio šalyse, kur moderni medicina vis dar tebėra retenybė, o mirtis kartais konstatuojama, galima sakyti, paprasčiausiai spėjant.
Sąmonė ir psichiniai procesai nesiliauja funkcionavę tą pačią akimirką, kai nustoja plakusi širdis. Tad žmonės, kurie atrodo mirę, kai kuriais atvejais išlieka gyvi. Atgijimo atvejai prieš pat laidojant ar vos palaidojus žinomi jau tūkstančius metų.
Baimė būti gyvam palaidotam itin subujojo Viktorijos laikais. Buvo gaminami netgi karstai su vamzdeliais ir specialia įranga, išeinančia į kapo paviršių, kad netikėtai atgijęs mirusysis galėtų paskambinti varpelį ir taip prisikviestų pagalbą.
Baimė būti gyvam palaidotam itin subujojo Viktorijos laikais. Buvo gaminami netgi karstai su vamzdeliais ir specialia įranga, išeinančia į kapo paviršių, kad netikėtai atgijęs mirusysis galėtų paskambinti varpelį ir taip prisikviestų pagalbą.
Praeityje gydytojai mirtį konstatuodavo įvairiausiais metodais – pradedant veidrodėlio pridėjimu prie mirusiojo nosies (taip buvo tikrinama, ar stiklas neaprasos – tai reikštų, kad žmogus kvėpuoja ir yra gyvas), baigiant baksnojimu adata į akis. Daugeliu atvejų tokių metodų mirties konstatavimui pakakdavo, tačiau retkarčiais gyvasties požymius užčiuopti ir pastebėti būna ne taip paprasta.
Tie sunkiai apčiuopiami gyvybės požymiai niekur nedingo ir šiais laikais. Kartais apsirinka net medicininio stebėjimo įranga. Kad įsitikintų, ar pacientas iš tiesų miręs, medicinos personalas paprastai laukia ne ilgiau nei būtina. Dažnai, ir tai visai suprantama, gydytojai savo dėmesį ir išteklius sutelkia į tuos sužeistuosius ar sergančiuosius, kurie rodo akivaizdžius gyvybės ženklus. Pareiga laukti ilgas valandas ar dienas ir taip įsitikinti, kad žmogus tikrai miręs, nepriskirta niekam.
Tačiau taip buvo ne visais laikais. Tyrėjas Janas Bondesonas (Jan Bondeson) knygoje „Buried Alive: The Terrifying History of Our Most Primal Fear“ („Palaidoti gyvi: šiurpi labiausiai pirmykštės mūsų baimės istorija“) rašo, jog XVIII a. pabaigoje Prancūzijos gydytojai taip rūpinosi, kad žmonės nebūtų palaidoti gyvi, jog siūlė visuose Prancūzijos didmiesčiuose įrengti specialias šarvojimo patalpas, kuriose būtų laukiama atgijimo: karstai su mirusiųjų kūnais būtų išrikiuoti, o juos atidžiai stebėtų tarp karstų vaikščiojantys tikrintojai – ar kuris nors kūnas nerodo gyvybės ženklų. Kūnas būtų laikomas „pakankamai mirusiu“ ir laidojama būtų galima tik tada, kai kūnas pradeda irti ir skleisti kvapą.
