Zoologus seniai domino, kur iškeliauja šie neskraidantys jūrų paukščiai, didelę gyvenimo dalį praleidžiantys neišlipdami į sausumą. Į šį klausimą gali padėti atsakyti trečiadienį paskelbta Prancūzijos mokslininkų studija.
Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) mokslininkų grupė Indijos vandenyno pietuose esančiose Prancūzijai priklausančiose Kergeleno salose prieš prasidedant žiemai pritvirtino stebėsenos prietaisus keliolikai auksaplaukių pingvinų (Eudyptes chrysolophus) patinų ir patelių.
Vos 6 gramus sveriantys prietaisai buvo pritvirtinti prie pingvinų kojų nekenksmingomis plastmasinėmis juostelėmis.
Kraujo tyrimai parodė, kad gyvendami vandenyne auksaplaukiai pingvinai mito daugiausia vėžiagyviais.
Paukščiai, kurių antakius puošia geltonos spalvos plunksnų kuokštai, po kelių dienų išplaukė maitintis į jūrą, o stebėsenos prietaisai įrašinėjo duomenis apie jų buvimo vietą, apšviestumo sąlygas ir vandens temperatūrą.
Kitą pavasarį, praėjus maždaug šešiems mėnesiams, pingvinai grįžo į Kergeleną perėti.
Mokslininkai nuėmė prietaisus ir perkėlė duomenis į kompiuterius, taip pat paėmė individų kraujo mėginius, kuriuos ištyrus tikėtasi nustatyti, kuo paukščiai maitinosi.
Tyrėjai nustatė, kad išplaukę į vandenyną auksaplaukiai pingvinai greitai nutolo nuo Kergeleno ir patraukė į rytus pietinėje Indijos vandenyno dalyje.
Paukščiai pasklido vandenyno platybėse, o daugiau nei 80 proc. laiko praleido ištįsusioje geografinėje juostoje tarp pietų platumos 47-ojo ir 49-ojo laipsnių.
Kitą kelionės dalį pingvinai praleido plaukiodami toliau pietuose, arčiau Pietų vandenyno pakraščio. Tačiau paukščiai nepatraukė piečiau 60-ojo pietų platumos laipsnio ir nesimaitino tarp plaukiojančių ledo lyčių.
Sunku patikėti, tačiau pingvinai per šešis mėnesius vidutiniškai sukorė apie 10 430 kilometrų. Ryžtingiausi paukščiai buvo nutolę 2400 kilometrų nuo Kergeleno salų.
Paskutinėmis šios migracijos dienomis pingvinai skubiai patraukė į savo perimvietes ir per mėnesį vidutiniškai nuplaukė 1743 kilometrus.
Kraujo tyrimai parodė, kad gyvendami vandenyne auksaplaukiai pingvinai mito daugiausia vėžiagyviais.
Kitaip nei tikėjosi mokslininkai, pingvinai beveik nesimaitino vėžiagyviais Euphausia superba, kurie sudaro didžiausią Antarkties krilio dalį, tačiau gyvena šaltesniuose vandenyse toliau pietuose.
Šis mokslinis tyrimas padėjo nustatyti, jog pagrindiniai auksaplaukių pingvinų maitinimosi plotai yra pietiniame Indijos vandenyno pakraštyje, o tokie duomenys yra svarbūs šios rūšies paukščių apsaugai, nurodė studijos autoriai, kuriems vadovavo Charlesis Andre Bostas.
Auksaplaukių pingvinų populiacija yra viena iš gausiausių pasaulyje, tačiau manoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius ji gerokai sumažėjo.
Pingvinams taip pat pavojinga klimato kaita, nes šylant vandenynui kinta jūros srovių pobūdis ir maisto išteklių pasiskirstymas.
Studija buvo paskelbta Didžiosios Britanijos karališkosios draugijos leidžiamame žurnale „Biology Letters“.
