Sarbriukene atidaroma nauja įstaiga, kuri turėtų sukurti beveik 100 naujų darbo vietų ir pritraukti nemažai mokių turistų iš kaimyninės Prancūzijos. Miesto meras ir gyventojai lyg ir turėtų tuo džiaugtis, tačiau nesidžiaugia. Nes naujoji įstaiga – tai viešnamis, kurią atidaro bendrovė pavadinimu „Rojus“. Ir tai ne šiaip viešnamis – tai megabordelis.
„Sarbriukene nieko tokio nėra buvę, – giriasi „Rojaus“ viešųjų ryšių ir rinkodaros vadovas Michaelas Beretinas. – Pas mus dirbs 40-50 moterų.“ Dar tiek pat žmonių sudarys aptarnaujantį personalą – nuo barmenų iki valytojų.
Vokiečių požiūris į prostituciją liberalus – ją leidžia įstatymai, o 2002-aisiais priimtas įstatymas prostitutes traktuoja kaip privačia praktika besiverčiančias darbuotojas. Vis dėlto Sarbriukeno lyderiai įsitikinę, kad šįkart nueita per toli.
Sekso turizmas
Problema ta, kad miestas stovi prie sienos su Prancūzija, kur požiūris į prostituciją ne toks liberalus. Šalies parlamento žemesnieji rūmai neseniai palaimino įstatymą, pagal kurį pirmąkart pagauti prostitučių klientai būtų nubausti 1500 eurų (5200 litų) bauda, o pakartotinai nusižengę – 3700 eurų. Tačiau prancūzams niekas nedraudžia tiesiog kirsti Vokietijos sieną ir apsilankyti malonumų namuose visiškai legaliai.
„Sarbriukenas yra pasienio miestas, prancūzai čia atvyksta kasdien – jie čia apsiperka, nueina į restoraną. Negalime jiems liepti: atvykite dieną, bet prašau čia neiti pas prostitutes.“
Sarbriukenas yra nedidelis 177 tūkst. gyventojų miestas, kuriame veikia du „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai, keli viešnamiai ir vis daugiau gatvėje dirbančių merginų. Visoje Saro žemėje, turinčioje apie milijoną gyventojų, dirba nuo 1500 iki 1700 prostitučių.
„Prostitucija čia didelė problema, jokių abejonių, – sako Sarbriukeno tarybos narys, krikščionis demokratas Peteris Strobelis. – Gaila, kad miesto reputacija sulyginama su prostitucija. Sarbriukenas gali daug ką pasiūlyti. Tai išskirtinis miestas, turintis didžiulę operą, dramos teatrą, daug pėsčiųjų takų ir rengiantis tarptautinius festivalius.“
Labdaros organizacijos „Aidshilfe Saar“, besirūpinančios lytiniu būdu perduodamų ligų prevencija, darbuotojas Alexanderis Kuhnas sako, kad blogus dalykus reikia priimti kartu su gerais. „Sarbriukenas yra pasienio miestas, prancūzai čia atvyksta kasdien – jie čia apsiperka, nueina į restoraną. Negalime jiems liepti: atvykite dieną, bet prašau čia neiti pas prostitutes.“
Kalti ne prancūzų įpročiai, o vokiečių įstatymai
Tarptautinis sekso turizmas nėra naujas reiškinys. „Jie keliauja į Vokietiją, Belgiją, Ispaniją ir Nyderlandus nuo pat 1946-ųjų, kai mes uždarėme savo viešnamius“, – sako su prostitucija kovojančios prancūzų organizacijos „Mouvement du Nid“ vadovas Grégoire'as Théry.
Pasak Prancūzijos parlamentarės Maud Olivier, kuri prisidėjo prie naujojo šalies prostitucijos įstatymo, keisti reikia ne prancūzų įpročius, o Vokietijos įstatymus.
Vokietijoje dirba 400 tūkst. prostitučių, o Prancūzijoje – 20 tūkst.
„Visi mato, kad politika, reguliuojanti prostituciją, o ne su ja kovojanti, kaip yra Vokietijoje, neveikia, – teigia ji. – Vokietijoje dirba 400 tūkst. prostitučių, o Prancūzijoje – 20 tūkst. Žinome, kad mūsų ypač griežti sekso paslaugų pirkimo įstatymai lengvai apeinami – suteneriai iš Vokietijos internetu valdo prostitucijos tinklus Prancūzijoje ir už tai yra nebaudžiami.“
Vokietijos federalinė policija neskelbia duomenų, kiek šalyje yra prostitučių. Sekso darbuotojų paramos organizacija „Hydra“ skaičiuoja, kad jų gali būti 400 tūkst., nors kitos organizacijos nurodo mažesnius skaičius, apie 200 tūkst. Kadangi Prancūzijoje prostitucija neteisėta, ten suskaičiuoti sudėtingiau, tačiau dauguma sutinka, kad prostitučių ten galėtų būti apie 20 tūkst.
Vasarį Europos Parlamentas balsavo dėl naudojimosi sekso paslaugomis kriminalizavimo. Nors rezoliucija nėra įpareigojanti, pirmą kartą bandyta visos Europos mastu reguliuoti prostituciją.
„ES narės turėtų harmonizuoti savo prostitucijos įstatymus, priimti Šiaurės šalių modelį, kuris draudžia sąvadavimą, dekriminalizuoja prostitutes, bet draudžia sekso paslaugų pirkimą – kaip kad išdėstyta Europos Parlamento rezoliucijoje, – sako M.Olivier. – Mano įstatymo priėmimas Prancūzijoje sumažins prostitucijos mastus. Bet kad galėtume išties efektyviai sumažinti prostituciją ir kovoti su prekyba žmonėmis, mūsų kaimynai turi pasekti mūsų pavyzdžiu.“
Malonumų gatvės
Vokietija jau žengė keletą žingsnelių ta kryptimi. Vyriausybė rengia įstatymą, uždrausiantį prievartinę prostituciją, kuris turėtų įsigalioti dar šiemet.
Šeimos, senjorų, moterų ir jaunimo reikalų ministerijos duomenimis, dauguma Vokietijoje dirbančių prostitučių yra užsienietės, ypač daug naujų merginų atvyksta iš Bulgarijos ir Rumunijos. Lygiai kaip nėra oficialaus prostitučių skaičiaus, nežinoma, kiek iš jų yra prekybos žmonėmis aukos. Pasak laikraščio „Die Zeit“ kalbintų kriminalistų, dauguma Vokietijos prostitučių yra tokios.
„Visoje Vokietijoje matome, kaip konservatoriai bando mums primesti savo požiūrį į suaugusių žmonių seksualumą“, – sako prostitutėms atstovaujančios organizacijos „Dona Carmen“ atstovė Juanita Henning.
Vokietijos Bundesratas Saro žemės siūlymu šį mėnesį paprašė federalinės valdžios labiau apriboti sekso industriją ir pasiūlė įgyvendinti daugiau koordinuotų programų, skirtų prostitutėms, norinčioms palikti šį verslą, skirti daugiau paramos prekybos žmonėmis aukoms ir įvesti privalomą prostitucijos įstaigų registrą.
Tuo tarpu prostitutėms atstovaujančios organizacijos „Dona Carmen“ atstovę Juanitą Henning tokios priemonės supykdė: „Visoje Vokietijoje matome, kaip konservatoriai bando mums primesti savo požiūrį į suaugusių žmonių seksualumą“, – sako ji.
Kadangi prostitucija Vokietijoje nedraudžiama federaliniu lygmeniu, iniciatyvos imasi kai kurie pasipiktinę vietos politikai. Starbriukeno merė Charlotte Britz paskelbė uždrausianti siūlyti sekso paslaugas miesto gatvėse. Nuo balandžio mėnesio tai leidžiama tik dviejose gatvėse ir viename miško kelyje – ir tik nuo 20 val. (22 val. vasaros metu) iki 6 val.
Kaip priversti klientus užsimauti prezervatyvą?
Vasarį Saro žemės parlamentas priėmė įstatymą, įpareigojantį naudoti prezervatyvus. Nors oficialus potvarkio tikslas – apsaugoti prostitučių sveikatą, politikai tikisi, kad kartu jis sumažins paklausą.
„Teoriškai prezervatyvų taisyklė atrodo gera, bet kokia nauda iš įstatymo, kurio laikymosi neįmanoma patikrinti? – klausia Anne Schuhmann, kuri dirba prostitute Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, taip pat besiribojančioje su Prancūzija. – Ar jie ketina pakabinti kameras prostitučių kambariuose, o gal išgręžti skylutes duryse? Ir jei prezervatyvas nenaudojamas, dėl to baudžiama bus moteris.“
Anot Saro žemės premjerės Annegret Kramp-Karrenbauer, ši žemė neketina sekti Bavarijos pavyzdžiu – ten užsimaskavę policininkai apsimeta klientais ir tikrina, ar laikomasi taisyklės naudoti prezervatyvus.
„Klientas sako: Nenoriu dėtis prezervatyvo. Moteris jam: Bet juk yra naujas įstatymas. Vyras atsako: Man neįdomu. Ką prostitutei daryti? Ji juk turi uždirbti pinigus“, – sako A.Kuhnas.
A.Kuhnas, kuris bendrauja ir su prostitucija Saro žemėje užsiimančiomis moterimis, ir vyrais, spėja, kad įstatymas nepadės apsaugoti sveikatos ar sumažinti prekybos seksu.
„Klientas sako: Nenoriu dėtis prezervatyvo. Moteris jam: Bet juk yra naujas įstatymas. Vyras atsako: Man neįdomu. Ką prostitutei daryti? Ji juk turi uždirbti pinigus“, – sako A.Kuhnas.
A.Kramp-Karrenbauer nori įvesti prostitucijos mokestį bei išplėsti Starbriukeno prostitutėms draudžiamas zonas visoje žemėje.
Kai kurie Vokietijos miestai jau ėmėsi atkaklesnių veiksmų, kad surinktų mokesčius, kuriuos privalo mokėti prostitutės – legaliai dirbančios darbuotojos. Pavyzdžiui, didžiausiame Šiaurės Reino-Vestfalijos mieste Kelne sekso darbuotojas medžioja ir policija, ir mokesčių inspektoriai. Savivaldybės atstovo Josefo-Rainerio Frantzeno teigimu, Kelnas kasmet tokiu būdu surenka 730 tūkst. eurų mokesčių.
A.Kuhno manymu, kol kas užtektų, jei viešnamiai sulauktų tokios pačios griežtos kontrolės, kokia taikoma dešrainių kioskams. „Vokietijoje, kad galėtum atidaryti dešrainių kioską, privalai atitikti daugybę reikalavimų, o viešnamį – nė vieno“, – sako jis.
