„Esminis dalykas, kurį galime išskirti, – terminis maisto apdirbimas, kuris vyravo. Tai – kepimas, dažniausiai naudojamas inde ant ugnies, ir virimas“, – pastebi R.Mačiulaitis.
Pasak jo, pagal tai galime išskirti kasdienę ir proginę dvaro virtuvę, nes, dvarininkai kepto maisto nevalgė kiekvieną dieną. Dažnai katile buvo ruošiami žvėrienos troškiniai su smulkintomis daržovėmis arba krosnyje – žvėrienos kumpis.
Lietuviškoje dvarų virtuvėje daugiausia buvo ruošiami žvėrienos patiekalai, kurių galima rasti ir šiuolaikinių restoranų meniu.
daugiausia buvo ruošiami žvėrienos patiekalai, kurių galima rasti ir šiuolaikinių restoranų meniu
„Žvėriena buvo laikoma privilegijuota kulinarijos dalimi, nes tai buvo susiję ne tik su medžiokle, kuri senais laikais buvo ir dvaro pramoga, bet ir su politinio bendravimo forma.
Tai – savotiška svečių priėmimo ir pagarbos jiems išraiška“, – pasakoja „Medžiotojų užeigos“ vadovas.
Tiesa, rečiau sumedžiojamos laikinių žvėrių rūšis, kaip antai lūšis ar bebras, buvo laikomos privilegijuotomis ir patiekiamos tik karaliams.
Be žvėrienos patiekalų, taip pat egzistavo ir proginiai žuvų patiekalai. Viena populiariausių šventinių žuvų buvo laikomas lynas.
Vėjai iš kitų šalių
„Be abejonės, dvarų puotų „vinis“ buvo prieskoniai, kuriuos dvarai įsigydavo iš tolimesnių kraštų ir kuriuos naudodavo paruošiant medžioklėje sugautą įvairią žvėrieną“, – pasakoja R.Mačiulaitis.
Jo teigimu, ryškiausias LDK virtuvės pokytis įvyko tuomet, kai kunigaikštienė Bona Sforca inicijavo pietietiškų prieskoninių žolelių bei daržovių atgabenimą į LDK.
dvarų puotų „vinis“ buvo prieskoniai, kuriuos dvarai įsigydavo iš tolimesnių kraštų
„Aišku, daug ko išmokome iš tuometinių kaimynų – lenkų, rusų, prancūzų. Nepamirškime ir sūrio gamybos technologijos, kuri buvo atsivežta iš pietinių šalių“, – pabrėžia pašnekovas.
Nors virtuvės rašytinių šaltinių išliko mažai, tačiau apie ją sužinoti galime daugiau, žvelgiant į to meto kultūrą.
„Bet kurios virtuvės naudojama žaliava priklausė nuo regiono geografinės aplinkos – kas vyko tuo laiku, toje vietoje, kokie maisto ištekliai vyravo ir buvo prieinami. Tai ir nulėmė vienos ar kitos virtuvės kryptį“, – pasakoja R.Mačiulaitis.
Jo teigimu, net ir palyginus neilga Napoleono „viešnagė“ etnografinėje to meto Lietuvoje (kuri priklauso carinei Rusijai) paliko maisto kultūros pėdsakų, įnešė savitų prancūziškos virtuvės maisto paruošimo būdų.
Mokame ruošti žvėrieną
„Šiandieninėje Lietuvoje matome dvarų kultūros pagyvėjimą. Kiekvienas jų bando savotiškai atkurti maisto paruošimo receptūras, kurios istorine prasme buvo naudojamos viename ar kitame dvare“, – pastebi R.Mačiulaitis
Jo teigimu, lietuvių dvarai ir restoranai šiandien gali pasigirti, jog yra įvaldę žvėrienos, grybų paruošimo būdus bei technologijas. Tą byloja ir svečių, atvykstančių iš užsienio, susidomėjimas bei išsivežti receptai.
Tačiau pašnekovas pabrėžia, jog „tikra“ lietuvių virtuve nereikėtų laikyti vien tik praeities dvare ruošiamų patiekalų.
„Šiandien nacionalinė virtuvė yra tai, ką per tuos šimtmečius dažniausiai lietuviai pamėgo valgyti ir daugiausia gamina šiomis dienomis“, – įsitikinęs restorano vadovas.
