„Eglutės pas mus plito gana lėtai. Antanas Baranauskas rašo pirmą kartą pamatęs eglutę. Tai buvo XIX a. vidurys ir eglutę jis pamatė rusų valdininko namuose“, – pasakoja R.Laužikas.
Profesoriaus teigimu, yra pasakojimų, kad latviai eglutę pirmą kartą į miesto aikštę Rygoje išnešė XVI a. pradžioje. Iki tol egzistavo tik bažnytinės tradicijos.
„Tai, ko gero, buvo viduramžių misterijos dalis, kurios metu buvo imituojamas rojaus medis, nuo kurio Adomas su Ieva skina rojaus obuoliukus. Kadangi mūsų klimato zonoje per Kalėdas surasti žalių medžių ir imituoti tą rojaus medį buvo sudėtinga, buvo naudojami eglišakiai“, – sako R.Laužikas.
Tuomet, žinoma, vyravo ir kitokios puošimo tradicijos. Čiurlionių namuose, tvirtina R.Laužikas, Kalėdų eglė buvo puošiama įvairių formų meduoliais, marcipaniniais vaisiais, šviežiais obuoliais ir pirktais stikliniais rutuliais, kurie primena mūsų šiuolaikinius žaisliukus.
„Kadangi tai siejama su Kalėdomis, viršūnė buvo puošiama Kalėdų žvaigžde ir būtinai angelu, kuris primena, kad ši šventė – vis dėlto Kūčios – yra Kristaus gimimo išvakarės“, – priduria R.Laužikas.
Kūčių stalas, tvirtina pašnekovas, taip pat galėtų truputį nustebinti šių dienų žmones – ant jo nerastume nei silkės, nei mišrainės, nei egzotiškų vaisių.
„Visa kita rastume, nes tai – labai konservatyvi tradicija. Buvusiame Abiejų Tautų regione, t. y. dabartinėje Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, išlikusios labai konservatyvios tradicijos, kurias sudaro tipinė patiekalų grupė, būdinga beveik visiems laikams ir beveik visiems socialiniams sluoksniams. Kas labai įdomu, Kūčių baziniai patiekalai nedaug skiriasi pagal regionus, socialinius sluoksnius ir laikotarpius“, – sako R.Laužikas.
