„Šiemet tikrai nepaprastai grybingi metai. Kasdien važiuojame kone į tas pačias vietas, kitų grybautojų sutinkame, tačiau vis tiek randame“, – šypsosi moteris.
Ji neslepia, kad kitų miške sutiktų grybautojų pintinės būna tuštesnės: „Matyt, jie renka tik didelius baravykus, o mažų nepastebi. O mudu su vyru pamatę stambų kotą puolame ant kelių ir samanose randame dar labai daug „sprindinukų“, – džiaugiasi ponia Teresė.
Radviliškietė neslepia, kad juodu su vyru iš tų grybautojų, kurie turi ne tik gerą uoslę, bet ir ilgametes savo vietas, kurios niekada nenuvilia.
„Mes žinome, po kuriuo medžiu ar krūmu kas nors turi būti – ir būtinai randame! Miške aš turiu savo kirtimus, vyras – savo. Jei einu per kitą kirtimą, man jau nebe taip sekasi, nes savam akys tiesiog kiekvieną grybą pagauna“, – pasakoja T.Augulienė.
Kasdien važiuojame kone į tas pačias vietas, kitų grybautojų sutinkame, tačiau vis tiek randame.
Ji džiaugiasi, kad „šitas augimas super švarus, super geras“. „Kai pradėjo dygti liepos mėnesį, per pirmąją dygimo bangą, grybai buvo labai sukirmiję, o dabar – nepaprastai geri“, – šypsosi moteris.
Grybavimas – vienas mėgstamiausių Augulių laisvalaikio leidimo būdų. Pora netgi konkuruoja tarpusavyje: kiek tu pririnkai? O kiek tu?
„Net ir popieriuką kartais turime – pakvakę dėl to“, – juokiasi Teresė.
Grybus T.Augulienė daugiausiai džiovina, dalį sūdo, dalį marinuoja.
„Mūsų giminė didelė. Kalėdų proga artimiesiems dovanojame miško gėrybes – grybus ir riešutus“, – sako grybautoja.
Tai kur gi tas miškas, kuriame Auguliams taip sekasi? „Anokia čia paslaptis, – sako Teresė. – Tai – Pakalniškių miškas Radviliškio rajone. Tai nėra vienas tų didžiųjų Lietuvos miškų – eilinis kaimo miškas, kuriame jau daug metų ne tik grybaujame, bet ir uogaujame, riešutaujame.“
T.Augulienė pastebėjo, kad šiemet labai daug baravykų „dvynukų", „trynukų" ar augančių ir dar didesniais kelmais.