Nejau „arbata“, kaip žargonu vadinami arbatpinigiai, praranda populiarumą šalyje, kur iki šiol karaliavo, retoriškai klausia portalas bbc.co.uk.
Amerikiečiai tokį atsidėkojimą padavėjams vertina labai rimtai. Arbatpinigiai laikui bėgant gerokai išaugo, kaip ir sąrašas profesijų, kurių atstovams sumokama papildomai. Dar daugiau – arbatpinigiams skirtų stiklainėlių ir dėžučių atsirado tiek daug, kad jos pastatytos ir kur pasiimi sumuštinį, ir kur už jį sumoki.
Tokia situacija kelia nemažai painiavos klientams: kam atsilyginti už paslaugą ir nepatekti į nepatogią situaciją. Palikti arbatpinigių barmenui, bet ne pardavėjui, atsidėkoti kirpėjai, bet ne tai, kuri pati yra grožio salono šeimininkė, duok dolerį nešikui, o ne registratoriui. Ir jokių būdu nepamažink.
Viena britų turistė pasiskundė, kad kartu su draugais buvo išprašyta iš vieno restorano Manhatane, nes padavėjui nepatiko 10-15 proc. sąskaitos sumos dydžio arbatpinigiai. Moters teigimu, padavėjas juos grąžino ir pareiškė, kad tiek neužtenka – esą turistai nesupranta, jog Niujorke reikia duoti daugiau.
Europoje tokia situacija vargiai įsivaizduojama, užtat Amerikoje – visiškai suprantama. Mat padavėjo, kuris prie algos prisiduria arbatpinigius, minimalus darbo užmokestis yra 2,13 dolerio per valandą. Papildomos pajamos leidžia šią sumą padidinti iki 7,25 dolerio.
Septynerius metus padavėju dirbęs Steve'as Dublanica skundėsi, kad negaudamas arbatpinigių jis negalėdavo sumokėti nuomos. Realybė tokia, kad kartais gali sunkiai dirbti ir negauti nieko, o kartais – nieko nedaryti, bet iš klientų susižerti apvalią sumelę.
Kodėl duoda arbatpinigių:
- dėl socialinio pritarimo;
- kad nejaustų kaltės;
- dėkodami už gerą aptarnavimą;
- norėdami padidinti padavėjo pajamas;
- tikėdamiesi gero aptarnavimo ateityje;
- norėdami įsiteikti darbuotojui.
Restoranų versle, kur JAV paliekama maždaug du trečdaliai „arbatos“, pastebimi pokyčių ženklai. Niujorko restorano „Sushi Yasuda“ padavėjams nebereikia jaudintis dėl klientų dosnumo ar šykštumo. Jo savininkas Scottas Rosenbergas arbatpinigius tiesiog uždraudė, pareiškęs, kad darbuotojai gauna pakankamai geras algas ir kitų privilegijų. Verslininkas taip tikisi iš maisto ritualo išmesti „matematines lygtis“.
Kiti restoranai klientams pasiūlė savanorišką fiksuotą atlygį už aptarnavimą – 15-20 proc. sąskaitos sumos dydžio.
S.Dublanica įsitikinęs, kad arbatpinigiai yra svarbi tradicija, atspindinti amerikietišką mitą, jog už sunkų darbą laukia atlygis.
Etiketo žinovės Lizzie Post teigimu, įprasta atsilyginti tiems, kurie tave aptarnauja.
Michaelas Lynnas iš Cornell universiteto Viešbučių administravimo mokyklos skaičiuoja, kad arbatpinigių ekonomika siekia 40 mlrd. dolerių – dukart daugiau už NASA biudžetą. Jo įsitikinimu, šis paprotys daro nepastebimą žalą visuomenės gerovei.
„Manau, kad daugiau žmonių palieka arbatpinigių dėl socialinės būtinybės, o ne dėl asmeninio noro, taigi jiems tenka išsiskirti su pinigais, kuriuos mieliau pasiliktų sau“, – pažymėjo M.Lynnas. Daugelis esą paneigtų tai darantys dėl to, kad nenori jaustis kalti ir būti pasmerkti kitų, – sakytų, kad tai yra pinigai už gerą aptarnavimą, bet jie sunkiai gali apibrėžti, kas yra geras aptarnavimas.
Dar daugiau – tai yra diskriminacinė praktika. Tyrimai rodo, kad tiek baltieji, tiek juodieji valgytojai baltiesiems padavėjams palieka daugiau pinigų.
Wake Forest universiteto profesorės ir buvusios padavėjos Sherry Jarrell teigimu, fiksuoto dydžio arbatpinigų padalijimas visiems darbuotojams būtų teisėtas, bet jis esą neturi ekonominio pagrindimo. Klientai tai įvertintų kaip patiekalų kainos padidinimą.
Arbatpinigių tradicija į JAV atkeliavo XIX a. pab. iš Europos. Praėjusio amžiaus pradžioje kilo prieš juos nukreipta kampanija, paskatinta įsitikinimo, kad tai nedemokratiška ir kuria tarnų klasę. Todėl net šešios valstijos buvo uždraudusios papildomą atlygį už aptarnavimą, bet atitinkami įstatymai nustojo galioti 3-iojo deš. viduryje. Dabar JAV arbatpinigių kultūra klesti bene labiausiai pasaulyje.
Elgesio ekonomikos profesorius iš Ben Guriono universito Ofero Azaro teigimu, arbatpinigiai kuria klases – klientų ir aptarnaujančio personalo, kuriame tenka patenkinti kitus – savotiškai maldauti pinigų.
Todėl tokio atlygio neleido buvusi SSRS ir Kinija, jis iki šiol nepopuliarus Skandinavijoje – šalyse, kur nelygybė buvo nedidelė. Arbatpinigiai nėra paplitę ir Egipte, Maroke, Tunise, Pietų Afrikos Respublikoje bei Taivane. Tuo metu Singapūre jie net laikomi neteisėtais, o Fidži, Islandijoje ir Japonijoje – įžeidimu.
