„Ar čia rusų kariuomenė? Ne? Lietuvos? O Lietuva turi savo kariuomenę?“ – kartą, išvydusi į poligoną važiuojančius karius, klausinėjo viena šių namų gyventoja.
Moteris, pasakoja I.Aleksandravičienė, maždaug keturiolika metų gyveno tarp keturių sienų, savo namuose. Jai buvo keista, kad Lietuva priklauso NATO, kad turi savo kariuomenę.
Jau daug metų Rukloje dirbantys verslininkai, buvę kariškiai Irina ir Viktoras Aleksandravičiai maždaug prieš pusantrų metų čia įkūrė senelių globos namus.
Tiesa, šių globos namų vizija – kiek kitokia, nei vadinamųjų „valdiškų“ – gyventojams kuriamas mažasis „Edeno sodas“. Gyvenimas Ruklos globos namuose išties labiau primena Algimanto Puipos filmo scenarijų, nei išblukusį ir nykų senjorų gyvenimą.
Pastatas – vienas seniausių Rukloje
Ruklos senelių globos namai – tai buvęs viešbutis ir buvęs naktinis klubas, vienas seniausių pastatų Ruklos miestelyje.
1921 metais statytas pastatas matęs visko – kažkada čia buvo dar sovietų kariuomenės štabas, vėliau, iš Ruklos išvykus rusų kariams, pastatas liko nusiaubtas – be stogo, langų, durų.
Įsigiję pastatą Irina ir Viktoras Aleksandravičiai čia įrengė maisto gamybos liniją, o vėliau – viešbutį, kuriame dažniausiai gyvendavo į Ruklą atvykstantys užsieniečiai kariai.
„Paskui čia buvo naktinis klubas, buvo net ir striptizo šokėja. Vėliau pastatą nuomojome, norėjome parduoti, bet nesėkmingai. Todėl su vyru ieškojome naujos veiklos idėjos”, – sakė I.Aleksandravičienė.
Pirmoji mintis buvo Rukloje įkurti narkomanų reabilitacijos centrą. “Tačiau mes su vyru apvažiavome kone visus tokius centrus Lietuvoje, ir supratome, kad tai – ne mums. Tada atsirado mintis apie senelių globos namus”, – pasakojo pašnekovė.
Maudynės – buvusiame baseine
Kambarius ir visa aplinką pritaikę senelių globos namams verslininkai gavo licenciją verstis šia veikla.
Dabar čia gyvena senjorai, kuriems reikalinga globa, atvykę iš Jonavos ir Kaišiadorių. Jiems pragyvenimas čia nekainuoja – už juos sumoka savivaldybės.
Tiesa, Ruklos senelių globos namai savo aplinka dar mena viešbutį – seneliai maudosi buvusiame nedideliame baseine, kuris dabar paverstas didele dušo patalpa ir pritaikytas sunkiai galinčių vaikščioti žmonių maudymui.
Kambariuose – rytietiško interjero elementai, mat toks interjeras artimas pačiai I.Aleksandravičienei.
Įrengtas liftas, o kambarių įrengiama dar daugiau. Kiekvieną dieną vyksta ir užsiėmimai – senjorai kuria vaidinimus, vyksta saviraškos užsiėmimai, ekskursijos į kitus miestus, muziejus, taip pat sveikatinimo procedūros, senjorai gali klausytis įrašytų knygų, čia lankosi ir kirpėja, vietos meno kolektyvų vaikai.
Ruklos senelių globos namai – bemaž vienintelė tokio pobūdžio įstaiga šalyje, dirbanti ne kaip viešoji įstaiga, tačiau kaip uždaroji akcinė bendrovė.
Ateityje verslininkai dar norėtų įkurti papildomas patalpas, kur sveikesni ir gebantys savimi pasirūpinti žmonės galėtų gyventi labiau savarankiškai.
Senatvė nėra diagnozė, ir tai nėra gyvenimo pabaiga. Senatvė gali būti gražus gyvenimas, kai niekuo rūpintis nereikia.
Senatvė nėra diagnozė
„Mums reikia psichologo. Manau, kad toks specialistas čia bus. Matau, kad yra žmonių, kuriems susitaikyti su senatve arba su tuo, kad jie nebegali savimi pasirūpinti, sunku. Bet juk senatvė gali būti gražus laikas – laikas sau, kai tavimi rūpinasi kiti“, – kalbėjo I.Aleksandravičienė.
I.Aleksandravičienė sako, kad žmonėms, kuriems reikalinga globa, į globos namus atvyksta dėl vienintelės priežasties – jų vaikai negali jais pasirūpinti, o žmonėms reikalinga nuolatinė ir profesionali priežiūra.
„Aš nesmerkiu vaikų. Pati turiu sergančią mamą ir žinau, kiek laiko reikia skirti artimo žmogaus priežiūrai. Jį reikia pamaitinti, paduoti vaistus, pagaliau – kartais jo negalima palikti vieno, nes gali pasidaryti bloga ir reikės skubios medikų pagalbos“, – sakė pašnekovė.
Jūs atvažiavot ne mirti. Jūs atvažiavot gyventi. Šią frazę žmonėms dažnai mėgsta sakyti I.Aleksandravičienė. „Senatvė nėra diagnozė, ir tai nėra gyvenimo pabaiga. Senatvė gali būti gražus gyvenimas, kai niekuo rūpintis nereikia. Senelių globos namai – ne gyvenimo taškas. Būna atvejų, kai žmogus, kuris atvežamas gulintis ir nevaikštantis, pradeda judėti.
Senelių globos namuose žmonės gali išgyventi dešimtmečiais. Todėl labai noriu, kad pas mus pokalbiai šiomis temomis vyktų ir su psichologe“, – sakė I.Aleksandravičienė.
Tiesa, svarbu ne tik tai, sako ponia Irina. Svarbu ir tai, kad artimų žmonių – tėvų – nepamirštų jų vaikai, ir dažnai juos lankytų: „Tada senatvė bus graži“.
