„Buvo pastebėta ir yra atlikta gana nemažai tyrimų, kad visi tie veiksmai, kuriuos atliekame sapne su sapnų kūnu, atsispindi fiziniame mūsų kūne. Aktyvuojasi tos pačios smegenų motorinės sritys, galima išmatuoti ir padidėjusį raumenų aktyvumą. Sapne atliekant fizinį veiksmą, suintensyvėja širdies ritmas, kvėpavimas ir visa kita. Mūsų kūnas sapne, nepaisant to, kad mūsų raumenys yra išjungti, tarsi lygiai taip pat dirba. Todėl visi įgūdžiai, kuriuos įgyjame arba laviname sapne, taip pat gerėja“, – sako T. Stumbrys.
Mokslininkas pasakoja, kokių keistumų patiria sąmoningi sapnuotojai ir kaip to išmoko pats.
– Kas yra sąmoningas sapnavimas?
– Sąmoningas sapnas yra toks sapnas, kurio metu sapnuojantysis suvokia, jog sapnuoja ir dažnai gali daryti įtaką sapno turiniui. Sąmoningumas sapne būna įvairus. Kai kuriuose sapnuose jis būna žemas, kai žmogus tiesiog žino, kad sapnuoja, bet keliauja su tuo, kas vyksta sapne. Jis gali būti kiek aukštesnis, kai žmogus prisimena įvairius dalykus, kuriuos norėjo atlikti sapne, bando juos įgyvendinti ir pan. Nėra tik juoda ir balta – sąmoninga ar nesąmoninga – bet yra tam tikras spektras. Tai yra kontinuumas.
– Kada ir kaip tai tapo mokslo objektu? Žmonės, matyt, turi įvairių patirčių ir jomis dalijasi, bet nuo kada tai yra mokslo tyrinėjimų objektas?
– Mokslas ganėtinai ilgą laiką turėjo skeptišką požiūrį į sąmoningus sapnus, nes buvo filosofų, teigiančių, kad sapnas ir sąmonė yra tiesiog dvi nesuderinamos būsenos ir teoriškai žmogus negali būti sąmoningas sapne. Kiti mokslininkai manė, kad sapnas yra tarpinė būsena tarp miego ir atsibudimo.
Lygiai prieš 40 metų, 1975 m. balandžio mėnesio 12 d. (tad dabar yra toks jubiliejus) sąmoningas sapnavimas buvo pademonstruotas miego laboratorijoje. Buvo pastebėta, kad akių judesiai sapne sutampa su mūsų fiziniais akių judesiais. Jeigu žmogus sapne pasižiūri į kairę, tai mūsų akys fiziškai irgi nukeliauja į kairę.
Kilo paprasta idėja – su žmogumi galima susitarti dėl tam tikro signalo, kurį jis gali perduoti akimis. Kai žmogus sapne tampa sąmoningu, jis gali perduoti tą patį signalą. Tada mokslininkai, sėdintys prie monitoriaus, gali pastebėti tą fizinį signalą, kurį žmogus atsiuntė iš sapno.
Kaip tik tai buvo pabandyta. Buvo pastebėta, kad sąmoningas sapnavimas vyksta REM arba greitojo akių judesių miego metu. Pastebėta, kad tai nėra tarpinė ar kitokia mistinė būsena. Tai tiesiog įprastas greitų akių judesių miegas, kurio metu mes dažniausiai sapnuojame ryškiai.
– Kaip tai tyrinėjama dabar? Ar tai yra populiaru Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Lietuvoje?
Nors tai tikrai labai įdomus fenomenas, bet visame pasaulyje yra tik keli mokslininkai, kurie tai tyrinėja.
– Nors tai tikrai labai įdomus fenomenas, bet visame pasaulyje yra tik keli mokslininkai, kurie tai tyrinėja. Galbūt pastaruoju metu Vokietija intensyviausiai veikia šioje mokslinių tyrinėjimų srityje. Prieš 20–30 metų tai labiau buvo vykdoma anapus Atlanto: Šiaurės Kanadoje, JAV. Lietuvoje, mano žiniomis, šia tema buvo parašytas tik vienas magistrinis darbas prieš metus.
– LRT Radijo klausytojas domisi, ar sąmoningu sapnavimu galima sukelti sapnus, jei žmogus įprastai neatsimena, kad sapnavo?
– Sąmoningas sapnavimas yra buvimas sąmoningam sapne. Sapno prisiminimas yra šiek tiek kitas dalykas. Yra įvairios technikos, kad ir toks paprastas dalykas kaip sapnų dienoraščio rašymas, kuris galėtų padėti geriau prisiminti sapnus.
– Jeigu sąmoningai nesapnuoji arba iš viso neatsimeni sapnų, bet norėtum pradėti tai daryti, ar yra technikos, kaip būtų galima pradėti sąmoningai sapnuoti?
– Yra tam tikros technikos. Pirmas labai svarbus dalykas būtų pabandyti pagerinti sapnų prisiminimą. Moksliniai tyrimai rodo – kuo dažniau prisimename sapnus, tuo turime didesnę galimybę sąmoningai sapnuoti, todėl vienas iš svarbių dalykų – pasistengti pagerinti sapnų prisiminimą. Paprastas būdas tai padaryti – pradėti rašyti sapnų dienoraštį.
Kitas svarbu dalykas – reikia žinoti, ar sapnuojame, ar ne. Kartais, atrodo, kad [tai] galėtų būti sapnas, bet nesame tikri. Yra patikrinimo būdas, vadinamas „realybės patikrinimu“. Galima užčiaupti burną, užsikimšti nosį ir pažiūrėti, ar galime išbūti nekvėpavę. Sapne oro neturėtų pritrūkti. Jeigu galime išbūti nekvėpavę, vadinasi, sapnuojame.
Yra patikrinimo būdas, vadinamas „realybės patikrinimu“. Galima užčiaupti burną, užsikimšti nosį ir pažiūrėti, ar galime išbūti nekvėpavę. Sapne oro neturėtų pritrūkti.
– Ar tai reikia padaryti daug kartų per dieną, kad atsirastų įprotis?
– Taip, galima tai daryti daug kartų per dieną. Tada išsivysto įprotis, kuris persikelia į sapnus, bet galima tai tiesiog naudoti tam tikrose situacijose, kai nežinai, ar sapnuoji, ar ne. Tada tiesiog įsitikini.
Kalbant apie pačias sąmoningo sapnavimo technikas, galima sakyti, kad yra du pagrindiniai būdai. Pirmas būdas – tapimas sąmoningu sapne, kai sapno metu pastebime kažkokį dalyką, kuris galbūt yra nelogiškas, ir tada suprantame, kad taip realybėje būti negali, todėl tai yra sapnas. Kitas būdas – bandymas išlaikyti sąmoningumą užmiegant. Užmigimo metu tiesiog išliekame sąmoningi ir leidžiame savo kūnui užmigti. Abi technikas būtų geriausia atlikti po šešių valandų miego.
– Reikia nusistatyti žadintuvą, kad atsibustum po šešių valandų?
– Taip. Antroje nakties pusėje yra daug daugiau greito akių judesių miego, kurio metu sapnuojame. Turime daug daugiau galimybių turėti sąmoningą sapną.
Kalbant apie pirmąjį būdą, geriausia atsibudus užsirašyti sapną, kurį ką tik sapnavome. Tada tą sapną reikia peržiūrėti mintyse ir rasti visas vietas, kurios galėjo pasufleruoti, kad tai yra sapnas. Sapne iš tikrųjų vyksta labai daug nelogiškų dalykų, tik mes nežiūrime į juos kritiškai. Sužymėjus tas vietas reikėtų sapną pereidinėti mintyse. Kiekvienoje tokioje vietoje sau pasakyti – kitą kartą, kai pastebėsiu kažką panašaus, prisiminsiu, kad sapnuoju.
Tai reikia pakartoti keletą kartų ir, prieš grįžtant į lovą, reikia išbūti maždaug vieną valandą. Kaip rodo mūsų tyrimai, ta viena valanda yra efektyviausia. Su ta mintimi reikia grįžti į lovą ir užmigti. Bent jau mūsų atlikti eksperimentai su studentais rodo, kad maždaug apie 50 proc. jų kitame etape susapnavo sąmoningą sapną.
– Tai tikimybė tikrai nemaža.
– Taip, tikimybė nemaža, bet tai buvo atlikta miego laboratorijoje. Galbūt namuose tas procentas gali skirtis. Tai – vienas būdas. Jis geriausiai tiktų žmonėms, kurie gerai prisimena sapnus. Reikia prisiminti sapną, kurį ką tik sapnavai. Tai – efektyviausia.
Kietiems žmonėms, kurie sapnų labai gerai neprisimena, yra kitas būdas, kuris, kaip ir minėjau, leidžia tiesiogiai nukeliauti į sapną, nepraradus sąmoningumo. Pabudus iš miego, galima net nesikelti iš lovos, reikėtų atsipalaiduoti ir leisti savo kūnui užmigti, o sąmonę išlaikyti budrią. Paprastas būdas, kaip tai padaryti, – skaičiuoti mintyse: 1, 2, 3, 4…
Pabudus iš miego, galima net nesikelti iš lovos, reikėtų atsipalaiduoti ir leisti savo kūnui užmigti, o sąmonę išlaikyti budrią. Paprastas būdas, kaip tai padaryti, – skaičiuoti mintyse: 1, 2, 3, 4…
– Avis?
– Galima avis, galima kitus gyvūnus. Tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – nepaleisti to skaičiavimo. Galime jį paleisti ir tiesiog užmigti. Tokiam būdui yra trys galimi scenarijai: galite skaičiuoti ir nebeužmigti, skaičiuoti ir užmigti, o trečias galimas scenarijus – galite skaičiuoti ir tiesiogiai nukeliauti į sapną. Tai, beje, buvo būdas, kuriuo aš patyriau savo pirmą sąmoningą sapną pirmuoju bandymu.
– Koks pragmatinis sąmoningo sapnavimo taikymas: pramoga ar vis dėlto žmogus, išmokęs šių technikų, gali sau kažkaip padėti?
– Yra labai įvairios taikymo galimybės. Žinoma, dauguma sąmoningai sapnuoti pradėjusių žmonių pradeda nuo įvairiausių pramogų. Pavyzdžiui, skraidymas yra viena iš populiariausių, kurios negalima patirti realiame gyvenime. Patirtis yra tikrai labai įdomi, bet yra kur kas praktiškesnių būdų.
Pavyzdžiui, šį būdą gali pasitelkti žmonės, dažnai sapnuojantys košmarus. Visuomenėje yra apie 5 proc. žmonių, kurie košmarus sapnuoja kiekvieną savaitę. Tai jiems – didelė problema. Tapimas sąmoningu sapne gali būti vienas iš sprendimų, kaip susitvarkyti su košmarais. Žinant, kad tai yra tik sapnas, galima pabėgti ar bandyti pakeisti tą sapną. Kita galimybė – lavinti įgūdžius sapne. Esame atlikę tyrimą, kuris rodo, kad, jeigu sapne pasitreniruoji kažkokį fizinį veiksmą, pabudus to veiksmo atlikimo rezultatai pagerėja.
– Kaip suprantu, Jūsų disertacija ir yra apie sportą ir sąmoningą sapnavimą?
– Taip, tai buvo viena disertacijos dalis – kaip galima sąmoningus sapnus pritaikyti sporte.
– LRT Radijo klausytojas domisi, kokie pavojai tyko sąmoningų sapnuotojų? Ar gali atsitikti kas nors negero?
– Jeigu pažvelgus į mokslinius duomenis, duomenų, kad sąmoningame sapnavime yra kažkokie pavojai, kaip ir neturime.
– Ar gali kilti pavojus, kad žmogus nenorės grįžti į realybę?
– Gali, bet sapnavimo laikas paroje yra labai ribotas. Sapnuojame apie porą valandų. Vis dar turime nemažai kito laiko, kai turime užsiimti kitomis veiklomis. Vienas iš tokių dalykų, ką kai kurie sąmoningi sapnuotojai yra pastebėję (aš irgi esu pastebėjęs), kad kartais po nakties su sąmoningu sapnu jautiesi prasčiau išsimiegojęs. Galbūt tai labiau taikoma iš emocinės pusės, nes apima labai stiprios emocijos, kad tai buvo labai įdomi patirtis. Tada kartais sunkiau vėl užmigti.
– Grįžtant prie sporto ir sąmoningo sapnavimo pritaikymo sporte. Kokios yra taikymo galimybės? Ar treniruojantis sąmoningame sapne, realiai treniruojami raumenys?
– Taip, treniruojami ir raumenys. Buvo pastebėta ir yra atlikta gana nemažai tyrimų, kad visi tie veiksmai, kuriuos atliekame sapne su sapnų kūnu, atsispindi fiziniame mūsų kūne. Aktyvuojasi tos pačios smegenų motorinės sritys, galima išmatuoti ir padidėjusį raumenų aktyvumą. Sapne atliekant fizinį veiksmą, paintensyvėja širdies ritmas, kvėpavimas ir visa kita. Mūsų kūnas sapne, nepaisant to, kad mūsų raumenys yra išjungti, tarsi lygiai taip pat dirba. Todėl visi įgūdžiai, kuriuos įgyjame arba laviname sapne, taip pat gerėja.
Labai panašus dalykas – mentalinės treniruotės. Jas naudoja nemažai sportininkų. Tiesiog prieš varžybas jie vizualizuoja visus tuos dalykus, kuriuos jie atliks varžybų metu. Yra nemažai tyrimų, rodančių, kad tai labai stipriai pagerina rezultatus.
Šis fenomenas vadinamas „klaidingu pabudimu“. Žmogui atrodė, kad jis pabudo, bet jis iš tiesų jis vis dar sapnuoja.
– Jūs vienoje paskaitoje pasakojote, kad eksperimento metu buvo tokių momentų, kai žmogui atrodė, jog jis jau atsibudęs, bet iš tiesų nebuvo atsibudęs. Žmonės neretai patiria šį jausmą, kai atrodo, kad jau nebesapnuoji, bet procesas sapne dar tęsiasi.
– Šis fenomenas vadinamas „klaidingu pabudimu“. Žmogui atrodė, kad jis pabudo, bet jis iš tiesų jis vis dar sapnuoja. Literatūroje teko skaityti, kad tai gali atsitikti ne vieną, bet kelis ar keliolika kartų iš eilės, kai pabundi iš sapno, bet vis dar esi sapne. Paskui vėl ir vėl pabundi.
Tas fenomenas yra susijęs su sąmoningo sapnavimo pabudimu. Kuo dažniau žmonės sapnuoja sąmoningai, tuo jie dažniau patiria tokių keistų reiškinių. Galbūt kažkiek prasitrina ribos tarp realybės ir sapno. Kita vertus, kiekvieno tokio atsibudimo metu galima tiesiog padaryti realybės patikrinimą ir pasižiūrėti, ar esi sapne, ar jau iš tikrųjų esi atsibudęs.
– Kaip įvyko pirmoji jūsų paties sąmoningo sapnavimo patirtis?
– Mano paties pirmoji patirtis įvyko, kai studijavau psichologijos magistrantūrą Anglijoje, Liverpulyje. Tuo metu kaip tik reikėjo pasirinkti kažkokią magistrinio darbo temą. Atsitiktinai perskaičiau apie sąmoningus sapnus ir nusprendžiau tai išbandyti. Pavyko iš pirmo pabandymo. Galbūt tai – debiutanto sėkmė.
– Sakėte, kad naudojote antrąjį – skaičiavimo – būdą. Pats neatsimenate savo sapnų?
– Mano natūralus sapnų prisiminimas nėra labai geras. Kad geriau prisiminčiau, man reikėtų rašyti sapnų dienoraštį. Todėl naudojau antrąjį būdą, kai galima nepraradus sąmoningumo patekti į sapną. Tada nuo pat sapno pradžios žinai, kad sapnuoji.
Tas efektas buvo netgi toks stiprus, kad sapne pamačiau langą, jį atidariau ir pažvelgiau pro jį: švietė saulė, apačioje augo medžiai.
Sapne pamačiau, kad esu kambaryje. Pirmas dalykas, ką pradėjau daryti, – žaisti savo pojūčiais. Mačiau, kad yra stalas. Pačiupinėjau jį – atrodė fiziškas, medinis stalas, kaip įprastas realybėje. Pabandžiau sušukti – išgirdau savo balsą. Pabandžiau kitus pojūčius – paragavau džiovintos slyvos. Skonis pasirodė iš tiesų kaip džiovintos slyvos.
Buvo labai keistas jausmas, nes žinai, kad visa tai, ką suvoki, nėra realybė, bet visi tie pojūčiai yra visiškai identiški mūsų realybei. Tas efektas buvo netgi toks stiprus, kad sapne pamačiau langą, jį atidariau ir pažvelgiau pro jį: švietė saulė, apačioje augo medžiai. Man į galvą atėjo tokia staigi mintis – aš sapnuoju, galiu tiesiog iššokti pro langą. Pažiūrėjau žemyn – buvo maždaug dešimties metrų aukštis. Man iš tikrųjų pasidarė baisu. Pagalvojau – gal visa tai paliksiu antram sąmoningam sapnui.
– Vaikai, regis, sąmoningai sapnuoja natūraliai, o suaugusiems, sulaukusiems 25-erių metų, tai daryti sunkiau?
– Viename tyrime apklausėme maždaug 600 sąmoningų sapnuotojų. Vienas iš klausimų – kada prasidėjo sąmoningi sapnai. Pastebėjome, kad dažniausiai sąmoningi sapnai prasideda paauglystėje – maždaug ties 13–14 metų. Tai – pats pikas. Dažniausia tai prasideda spontaniškai arba tiems žmonėms, kurie dažnai sapnuoja košmarus. Jie išmoksta sąmoningo sapnavimo kaip košmarų sprendimo būdo. Paskui, po 25-erių metų, tikimybė turėti spontanišką sąmoningą sapną yra ganėtinai maža.
