Drėgmė lemia gyvybę. Šią vasarą jos poveikį galima stebėti labai akivaizdžiai, nes liepos mėnesį drėgmės pakako.Tiesa, ji gamtoje svarbi ne kaip „ištęstinis“ reiškinys, nes gyvybės gausos protrūkiai išryškėja tik tam tikru laiku. Kas visa tai nustato, kaip gyvūnai jaučia būsimas ar esamas orų permainas bei drėgmę?
Kad gyvūnai geriau už mus jaučia kintantį oro slėgį, „nuspėja“ besiartinantį lietų, audrą, škvalą, lengva įsitikinti stebint bites, drugius ar kitus vabzdžius. Jeigu ryte jie neskuba skraidyti, yra labai atsargūs ar ilgai slepiasi po lapais, galima spėti, kad po valandos – kitos bus lietaus. Bitės tokiu oru labai piktos, skrendančios netoli avilio. Tačiau ir dieną, kai plieskia saulė, kartais tenka nustebti pamačius palėpėn, pro atvirus langus į pastatų vidų skrendančius drugius, į avilius grįžtančias bites – pasikeitė oro slėgis, vabzdžiai pajuto artėjantį lietų.
Prieš lietų kitaip skamba paukščių balsai – net ir neturint jautrios klausos galima be vargo pasakyti, jog kikilio, volungės ar juodojo strazdo giesmės skardi kaip niekada gaiviai, garsiai. Iš tikro tai ne paukščiai taip staiga pakeitė tavo tembrą – tai pasikeitė oro fizinė struktūra, ir garso bangos sklinda kitaip.
Sakoma, kad kregždės (taip pat ir čiurliai) pranašauja lietų skraidydami pažeme, nes, atseit, jie jaučia pakitusį oro slėgį. Iš tikro – slėgio pokyčius jaučia vabzdžiai, skraidantys prie pat žolių viršūnių, o kregždės nardo juos medžiodamos. Paukščių, kaip ir kitų gyvūnų gyvenimuose daug tikslingumo, tad jie be reikalo nesiveržia į aukštį.
Lietus ir perkūnija, žaibai mums yra labai svarbūs reiškiniai, kuriuos gerbiame ir kurių dažnai prisibijome. Gamtoje net ryškiausi žaibo kirčiai nėra baisūs – ne kartą teko stebėti vakare ar naktį miško pievose ramiai žoliaujančias stirnas, pievos velėnas verčiančius šernus, kuriuos vis nušviesdavo žaibo šviesa. Nei ji, nei garsiai griaudžiantis griaustinis žvėrims jokio įspūdžio nedarė.
Tačiau lietus diktuoja gamtos ritmus. Po lietaus iš karto sukrunta visi bestuburiai, jų medžioti skuba paukščiai. Tik po aktyvaus lietaus vasarą savo kriauklytes „atklijuoja“ sausumoje gyvenančios sraigės, dabar jos šliaužioja ir maitinasi. Tokiu metu geriausia apžiūrėti savo sodą, daržą, nes pamatysime, kiek jame yra invazinių šliužų, sraigelių, kokie aktyvūs kolorado vabalai.
Po lietaus ore staiga sumirga skruzdėlės – sparnus turinčios patelės ir patinėliai kyla, ore poruojasi ir paskrydėję krinta žemėn. Jų išskridimas prasmingas tik vienu metu, jam startą duoda lietus ir po jo stojusi šiluma. Kasmet per vasarą bent keletą kartų sulaukiame sunerimusių žmonių skambučių, kurie regėdami šių skruzdėlių pulkus pradeda vaizduotis gamtos anomaliją. Atvirkščiai, sakome jiems – tai yra labai dėsningas gamtos reiškinys.
Panašiai į lietų reaguoja drugiai, kiti vabzdžiai, kurių lėliukių apvalkalai staiga suplėšomi ir pasaulin išskrenda daugybė naujų „šviežių“ individų. Tokia vienu metu vykstanti „akcija“ turi prasmę – risdamiesi po vieną, drugiai prarastų galimybę rasti partnerius. Dabar gi viskas paruošta iš anksto, jiems tereikia gimti ir skristi.
Ypatinga kai kurių vandeny besivystančių vabzdžių reakcija į aplinkos pokyčius. Antai po lietaus, kai virš vandens pakyla rūkas, ore savo liaunais sparneliais plevena, savo „šokius“ šoka lašalai (arba viendienės). Jų gyvenimas labai trumpas – diena ar keletas jų, tad labai būtina visiems vienos rūšiems vabzdžiams išsiristi vienu metu. Ore jie poruojasi, patelės į vandenį sudeda kiaušinėlius ir... viskas. Jei pavėluosi nors porą dienų, savo gyvenimo misijos neatliksi.
Tokius gamtos ritmus lietus diktuoja tik vėlyvą pavasarį ir vasarą. Kitu metų laiku, kai gyvybiniai procesai nėra labai aktyvūs, tokio poveikio augalai ir gyvūnai nejaučia.
