Tačiau ar to klausia entomologai, vabzdžius tiriantys ir kokio nors vabalo ar žirgelio ieškantys mokslininkai? Labai retai. Išimtis – lengvai pastebimi ir atpažįstami vabzdžiai, kuriuos rasti labai svarbu.
Viena tokių rūšių – kaukolėtasis sfinksas, bene stambiausias mūsų krašte labai retai užskridęs randamas drugys. Iš Šiaurės Afrikos, pietų Europos jis atklysta tik labai šiltomis, karštomis vasaromis – tokia, jiems palanki, buvo ir tebėra šių metų vasara.
Suaugęs drugys, kurio nugarėlėje ženklus kaukolę primenantis piešinys, pastebimas ir surandamas retai. Didesnė tikimybė ant bulvių, drignių ar durnaropių rasti šių drugių vikšrus, o kasant bulves – žemėje aptikti lėliukes.
Kaukolėtojo sfinkso vikšrus savo bulvių lauke pernai aptiko Šilalės krašto ūkininkas Raimundas Feitauskas, šiemet juos rado Stasys Petrauskas, ūkininkaujantis Tauragės krašte ir apie tai pranešė entomologams. Gamtos tyrimų centro mokslininkai dr. Povilas Ivinskis ir dr. Jolanta Rimšaitė paaiškina, kaip juos atpažinti: vikšrai būna 10-13 centimetrų ilgio, geltoni ar žalsvi su šonuose esančiais melsvais, nugaroje smailiu kampu susijungiančiais dryžiais. Jų uodeginės dalies viršuje yra lenktas geltonas „ragas“. Aptiktus vikšrus reikia patalpinti į atvirą indą ir gausiai maitinti bulvių lapais. Lėliukė dirvoje nejudri, piršto dydžio, tamsiai ruda. Suradus ją, būtina laikyti inde su žemėmis, kad lėliukė neišdžiūtų ir nežūtų.
Tačiau svarbiausia – šiuos radinius nufotografuoti ir nuotraukas bei žinią siųsti elektroniniu paštu: entlab@gmail.com. Entomologai būtinai susisieks su jumis ir atvažiuos pasiimti šių unikalių radinių – o gal jiems pavyks išauginti drugius ir taip mūsų žinias papildyti svarbiu moksliniu faktu. Primename, kad likusios žemėje šio sfinkso lėliukės žiemos neišgyvena.
